- Žanras
- Grandininė pasaka
- Motyvai
- adata, atsisakymas padėti, atbulinė grandinė
- Šaltinių būsena
- variantinė
Pasaka: redakcinis perpasakojimas
Siuvėja siuvo prijuostę ir įsidūrė: adata liko rankoje. Nuėjo pas kirvį: „Ištrauk adatą!“ Kirvis atsakė neturįs laiko. Tada mergina paprašė akmens sumušti nepaklusnų kirvį. Akmuo buvo neseniai iškastas, norėjo apdžiūti ir atsisakė.
Siuvėja kreipėsi į ugnį, kad sudegintų akmenį. Ugnis ką tik užkurta, dar turinti įsidegti. Upelis, paprašytas užlieti ugnį, norėjo gilinti savo vagą. Karklynas, paprašytas užželti upelį, pirmiausia norėjo suželti savo vietoje.
„Ožkele, nugraužk karklyną!“ – prašė siuvėja. Ožka turėjo baigti graužti pradėtą karklą. Šuo, kurio prašė suėsti ožką, nenorėjo palikti savo kaulo. Voras negalėjo tinklu apvynioti šuns, kol nebaigė tinklo. Pelė atsisakė sudraskyti voratinklį: jai reikėjo lizdo vaikeliams.
Visai nusiminusi siuvėja priėjo katę. Ši jau baigė ėsti žiurkę. „Suėsk pelę, kuri neina voratinklio draskyti!“ Katė tik to ir laukė – šoko paskui pelę.
Gelbėdamasi pelė puolė plėšyti voratinklio, voras vynioti šuns, šuo gaudyti ožkos, ožka graužti karklyno. Karklynas ėmė želti į upelį, upelis lieti ugnį, ugnis deginti akmenį, akmuo mušti kirvį. Kirvis tuojau ištraukė adatą iš siuvėjos rankos.
Apie šį variantą
Apie 1931 m. A. Mušinskas šią pasaką užrašė iš 82 metų Steponavičienės Stirbaičiuose, Platelių valsčiuje. Archyvinė nuoroda LTR 217(117). Perpasakojimas išlaiko visus atsisakymus, jų priežastis ir atbulinę veiksmų grandinę.
Negyvi daiktai elgiasi kaip žmonės, o kirvis ištraukia adatą – tai pasakos sąlygiškumas. Grasinimai ir gyvūnų ėdimas čia pateikti kaip senojo siužeto dalis, be naujų žiaurumo smulkmenų.
Kaip sekti ir aptarti
Surašykite dalyvius nuo kirvio iki katės, o pabaigą perskaitykite judėdami sąrašu atgal. Aptarkite skirtumą tarp pagalbos iš geros valios ir veikimo iš baimės: pasaka parodo antrąjį, bet nereikalauja jam pritarti.