Saulė, Mėnulis ir Aušrinė

Mitas

Lietuvių dainose, sakmėse ir mitologijos tyrimuose Saulė, Mėnulis ir Aušrinė dažnai skaitomi kaip ne vien astronominiai kūnai, bet ir santykių veikėjai. Saulė gali būti moteriška šviesos figūra, Mėnulis - kintantis nakties veikėjas, Aušrinė - rytmečio žvaigždės ir grožio ženklas.

Viename plačiai aiškinamame siužeto tipe, kurį tyrėjai vadina „dangiškųjų vestuvių“ mitu, Saulė ir Mėnulis sudaro dangišką porą, bet jų santykį suardo Mėnulio neištikimybė įsimylėjus Aušrinę (Vakarinę, t. y. Veneros žvaigždę). Tuomet įsikiša Perkūnas arba pati Saulė, o nubaustas Mėnulis esą sukapojamas; pasak rekonstrukcijos, taip dangaus kūnų judėjimas ir Mėnulio pjautis įgauna moralinį ir šeiminį paaiškinimą.

Svarbu, kad šis pasakojimas nėra vienas lengvai cituojamas kanoninis tekstas. Jis rekonstruojamas iš dainų, sakmių, vardų, mitologinių tyrimų ir pasikartojančių dangaus kūnų santykių motyvų.

Interpretacija: ką reiškia Saulė, Mėnulis ir Aušrinė?

Šis mitas padeda žmogui dangaus tvarką suprasti per šeimą ir santykius. Dangaus kūnai juda pagal astronominius ritmus, bet tautosakoje jie gali atrodyti kaip veikėjai, kurie myli, išduoda, pyksta ar baudžia.

Saulė dažnai turi stabilios, gyvybę teikiančios šviesos prasmę. Mėnulis yra kintantis, naktinis, fazėmis judantis. Aušrinė pasirodo perėjimo metu, kai naktis pereina į dieną. Todėl ji labai tinka ribiniam ir viliojančiam vaidmeniui.

Perkūno įsikišimas, kai jis pasirodo šiame lauke, rodo tvarkos atkūrimą. Dangaus drama nėra vien meilės istorija; ji aiškina, kodėl dangaus kūnai juda atskirai, kodėl keičiasi diena ir naktis, kodėl ciklai turi moralinę kalbą.

Galima ir antra, etiologinė bei astronominė skaitymo kryptis. Pasak tyrėjų, mitas greičiausiai aiškina realiai stebimus dangaus reiškinius: Mėnulio neištikimybė ir bausmė gali atspindėti Mėnulio fazių kaitą (perėjimą iš pilnaties į delčią), o jo ryšys su Aušrine - periodišką Mėnulio priartėjimą prie Veneros dangaus skliaute. Tokiu požiūriu šeimos drama yra poetinė kalba apie nuolat besikartojantį Gamtos ciklą.

Lyginamoji mitologija šiam mitui suteikia dar platesnį matmenį. Manoma, kad dangiškųjų vestuvių motyvas galėjo būti žinomas dar indoeuropiečiams - jo atitikmenų randama ne tik baltų, bet ir senovės indų bei slavų tradicijose. Tai nereiškia, kad Lietuviškas variantas „kažkur perimtas“; veikiau jis priklauso labai senam bendram paveldui.

Šiuolaikiniam skaitytojui svarbu skirti gražią populiarią versiją nuo mokslinės rekonstrukcijos. Dangaus šeimos mitas yra prasmingas, bet jo detalės priklauso nuo šaltinių ir tyrėjų interpretacijos.

Šaltiniai, dainos ir rekonstrukcija

Saulė, Mėnuo ir Aušrinė yra gerai žinomos Lietuvių mitologijos ir tautosakos figūros. Tačiau jų santykio siužetas turi būti atkuriamas iš kelių šaltinių grupių.

Liaudies dainose dangaus kūnai dažnai sužmoginami: jie keliauja, tuokiasi, pyksta, žiūri į žmonių gyvenimą. Tokios poetinės formulės tyrėjams leidžia kalbėti apie senesnį dangaus mitų sluoksnį.

Rekonstrukcinis statusas nereiškia, kad mitas išgalvotas be pagrindo. Tai reiškia, kad nėra vieno pilno senovinio teksto, kuris viską pasakytų nuo pradžios iki pabaigos. Mitas matomas per fragmentus ir pasikartojančius motyvus.

Kodėl ši tema svarbi?

Saulės, Mėnulio ir Aušrinės tema jungia mitologiją su dainomis. Ji parodo, kad Lietuvių dainų dangaus vaizdiniai nėra vien dekoracijos: juose gali slypėti senesnės pasaulio tvarkos interpretacijos.

Ji taip pat padeda suprasti, kodėl dangaus kūnai Lietuvių kultūroje dažnai turi labai žmogišką veidą. Dangus čia nėra šaltas mechanizmas; jis pasakoja apie santykius, laiką ir tvarką.