Sovijaus mitas

Mitas

Sovijaus mitas pasakoja apie veikėją, kuris po mirties surandamas tinkamo laidojimo. Pasak teksto, Sovijus sumedžiojo šerną, o devynias jo blužnis atidavė vaikams iškepti; šiems jas suvalgius, supykęs Sovijus pro devynerius vartus nusileido į pragarą. Iš ten jį susigrąžino sūnus ir laidojo tris kartus iš eilės: pirma įkasė į žemę, paskui įkėlė į medį, ir tik sudegintas Sovijus liko patenkintas - pasakė miegąs ramiai kaip kūdikis lopšyje. Todėl jis siejamas su mirusiųjų deginimo papročio pagrindimu.

Tekstas aprašo tris senovės Lietuvoje žinotus laidojimo būdus - laidojimą žemėje, įkėlimą į medį ir deginimą - ir iš jų išskiria deginimą kaip tinkamiausią. Pasikartojanti trijų bandymų struktūra mite nėra atsitiktinė: ji pabrėžia, kodėl iš kelių galimybių pasirenkamas būtent vienas kelias.

Šis siužetas nėra paprasta pasaka apie nuotykį. Jis aiškina ritualinę tvarką: kaip mirusysis turi būti palydėtas, kad patektų į tinkamą būklę. Mitas todėl kalba apie perėjimą iš gyvųjų pasaulio į anapusybę.

Sovijus svarbus todėl, kad tai vienas ankstyvų rašytiniuose šaltiniuose aptinkamų baltų religijos ir mitologijos fragmentų. Jis išliko ne kaip gyvas liaudies pasakojimas, o kaip viduramžių teksto intarpas, todėl jį reikia skaityti itin atsargiai.

Interpretacija: ką reiškia Sovijaus mitas?

Sovijaus mitas kalba apie ritualo atradimą. Žmogus ar mitinis veikėjas ne šiaip miršta; jis parodo kitiems, kuris laidojimo būdas laikomas teisingu. Taip mitas paverčia paprotį kilmės pasakojimu.

Deginimas šiame siužete veikia kaip perėjimo forma. Ugnis sunaikina kūną, bet kartu atveria kelią į kitą būvį. Todėl ji nėra vien baigtis; ji yra transformacija.

Svarbi ir paieškos struktūra. Kai keli būdai netinka, tinkamas būdas tampa dar labiau pabrėžtas. Tai leidžia mitui ne tik pasakyti, kad deginimas svarbus, bet ir parodyti, kodėl jis išskiriamas iš kitų galimybių.

Šiuolaikiniam skaitytojui Sovijus yra geras pavyzdys, kaip atsargiai reikia elgtis su baltų mitologijos šaltiniais. Vienas fragmentas gali būti labai svarbus, bet jis nėra visas tikėjimo pasaulis.

Istorija, šaltinis ir tyrėjų interpretacijos

Sovijaus mitas užrašytas 1261 m. Jono Malalos kronikos rusiškosios redakcijos intarpe. Todėl tai ne folkloro rinkėjo užrašyta XIX a. sakmė, o vienas seniausių rašytinių baltų mitologijos liudijimų, išlikęs per slavišką chronografinę tradiciją ir jos tarpininkus.

Sovijaus mitas laikomas vienu svarbiausių baltų mitologijos šaltinių, susijusių su mirusiųjų deginimo papročiu. Tačiau jo aiškinimas nėra visiškai vienareikšmis.

Daugumos tyrėjų manymu, mitu buvo siekiama pagrįsti mirusiųjų deginimo paprotį, tačiau dėl atskirų segmentų prasmės nesutariama. J. Basanavičius Sovijų laikė deginimo reformatoriumi. V. Toporovas siūlė kitokią, kosmologinę kryptį: esą sumedžiotas šernas reiškia Saulę, o pats Sovijus - Saulės kūrėjas, deginimą susiejęs su Dievų, kurių centre Perkūnas, kultu. A. J. Greimas mato religinę reformą - perėjimą prie dangaus Dievų garbinimo, o N. Vėlius pabrėžia deginimo priešpriešą kitiems laidojimo būdams ir paralelę su prūsų pasakojimu apie Videvutį ir Brutenį.

G. Beresnevičius pragaro terminą mite skaitė Hado prasme ir lygino Sovijaus mitą su Indijos mitais apie Jamą bei Sibiro šamanų pasakojimais apie pirmąją kelionę į kitą pasaulį. Puslapyje svarbu nurodyti, kad visos šios rekonstrukcijos yra mokslinės interpretacijos, o ne paties teksto teiginiai.

Kodėl Sovijus svarbus Lietuvių mitologijai?

Sovijus svarbus, nes Lietuvių ir baltų mitologijos šaltinių nėra daug, o kiekvienas ankstyvas fragmentas turi didelį svorį. Jis leidžia kalbėti apie mirusiųjų deginimo prasmę ne vien archeologiškai, bet ir mitologiškai.

Kartu Sovijaus mitas moko nedaryti per plačių išvadų. Jis atveria langą į senosios religijos vaizdinius, bet tas langas siauras, vėlyvas ir interpretuotas per rašytinę tradiciją.