- Sritis
- Ūkiniai pastatai
- Tipas
- Duonos kepimo ir džiovinimo pastatas
- Paveldo būsena
- regioninė tradicija
- Kontekstas
- Ubladė, duonkepė, Žemaitija, lauko virtuvė, molinė krosnis, šiaudinis stogas, maisto gamyba
Duonkepė, Lauko virtuvė, Duonos kepimo pastatas
Ubladės tipai ir dalys
Ubladė su duonkepe: Mažas pastatas, kurio branduolys yra molinė ar mūrinė duonos kepimo krosnis.
Ubladė-džiovykla: Pastatas, naudotas ne tik duonai, bet ir grybams, vaisiams, grūdams ar kitiems produktams džiovinti.
Kas yra ubladė?
Ubladė yra mažas Žemaitiškas pastatas su duonkepe krosnimi. Ji leido duonos kepimą, džiovinimą ir kai kuriuos ugnies darbus perkelti iš gyvenamosios trobos į atskirą ūkinę erdvę.
Tai svarbus pavyzdys, kaip tradicinėje sodyboje ugnis buvo išskaidyta po kelis pastatus: troboje, pirtyje, jaujoje, ubladėje ir virenėje.
Forma
Ubladė paprastai buvo nedidelė, medinė, su šiaudiniu stogu. Priekyje galėjo būti plati stogo užlaida, sauganti duris ir malkas.
Krosnis buvo pagrindinis elementas. Kad stogas būtų apsaugotas nuo kibirkščių ir kaitros, naudoti molio, žabų ar kitokie apsauginiai sprendimai.
Paskirtys
Pirmoji funkcija - duonos kepimas. Tačiau ubladė galėjo būti naudojama ir mėsai, žuviai, grybams, obuoliams, grūdams ar kitoms žaliavoms džiovinti. Ubladė būdinga tik Žemaitijai; Simonas Daukantas rašė, kad XIX a. pirmoje pusėje joje būdavo kepama ne tik duona, bet ir mėsa, žuvis, džiovinami grybai, obuoliai bei grūdai, net malama girnomis.
Dėl šios įvairovės ubladė buvo ne tik kepykla, bet ir maisto apdorojimo pastatas, labai priklausomas nuo sezono.
Regioninė reikšmė
Ubladė ypač siejama su Žemaitija. Šis terminas ir pastatas padeda atpažinti regioninę sodybos struktūrą, kurioje maisto gamyba buvo paskirstyta tarp kelių specializuotų vietų.
Vėlesnėje raidoje dalis ubladės funkcijų galėjo persikelti į lauko virtuves ar modernias ūkines patalpas, bet senoji forma išlieka svarbi etnoarchitektūrai.
