Lentpjūvė

Lentpjūvės tipai ir dalys

Vandens lentpjūvė: Lentpjūvė, veikusi prie vandens malūno ar vandens pavaros.

Vėjo lentpjūvė: Rečiau pasitaikęs variantas, kai pjovimą varė vėjo energija.

Garo lentpjūvė: XIX a. plitusi modernėjanti medienos pramonės forma.

Kas yra lentpjūvė?

Lentpjūvė yra pastatas ar įrenginys rąstams pjauti į lentas, tašus, pabėgius ar kitus medienos ruošinius. Ji priklauso tradicinių gamybinių statinių grupei.

Medinės architektūros pasaulyje lentpjūvė svarbi todėl, kad ji keičia medžiagos paruošimą: nuo rankinio tašymo pereinama prie mechanizuoto pjovimo.

Istorija Lietuvoje

Lentpjūvės Lietuvoje žinomos nuo vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų. Pirmiausia jos siejosi su dvarais, vandens malūnais ir didesniais medienos ūkiais.

Senesniuose šaltiniuose jos galėjo būti vadinamos vandens pjūklais arba lentpjūviniais malūnais. XIX a. plito garo lentpjūvės, kurios paskatino didesnę medienos gamybą ir eksportą.

Technologija ir pastatas

Lentpjūvės forma priklausė nuo pavaros: vandens, vėjo, garo ar vėlesnių variklių. Pastatui reikėjo vietos rąstams įtempti, pjovimo mechanizmui, lentoms krauti ir saugiai judėti. Lentpjūvės paprastai įrengiamos prie miškų masyvų, vandens kelių ar geležinkelių, o rąstai pjaustomi ištisiniu arba tašiniu būdu specialiomis pjovimo staklėmis – gateriais.

Vandens lentpjūvės dažnai veikė šalia malūnų, todėl priklausė platesnei techninei infrastruktūrai: užtvankai, kanalui, ratui, vandens lygiui ir keliui.

Ryšys su tradicine statyba

Kai statyboje pradėjo daugėti pjautinių lentų, keitėsi sienų apkalimas, grindys, lubos, stogo detalės, langų apvadai ir ūkiniai pastatai. Lentpjūvė prisidėjo prie šio medienos apdirbimo posūkio.

Todėl lentpjūvė nėra tik pramonės istorija. Ji yra medinės architektūros medžiagų istorija.