Rentininė statyba

Rentininės statybos tipai ir dalys

Rąstinis rentinys: Sienų sistema iš vienas ant kito guldomų rąstų ar tašų.

Sąsparinė kertė: Kampinė jungtis, laikanti sienojus ir sandarinanti pastato kampą.

Kamšyti tarpai: Tarpai tarp sienojų, užpildyti samanomis, šiaudais, vilnomis ar moliu.

Kas yra rentininė statyba?

Rentininė statyba yra rąstinių sienų technika, kai sienojai guldomi vienas ant kito horizontaliais vainikais. Kampuose jie sujungiami kertėmis, sąsparomis ar kitomis jungtimis.

Tai pagrindinė Lietuvos medinės liaudies architektūros konstrukcija. Ja statyti gyvenamieji namai, klėtys, svirnai, kai kurie ūkiniai pastatai ir sakralinės medinės architektūros objektai.

Sienojai ir sandarumas

Sienojai turėjo būti parinkti, tašyti ir sudėti taip, kad siena būtų tvirta, tiesi ir kuo sandaresnė. Tarpai kamšyti samanomis, šiaudais, vilnomis ar kitomis medžiagomis, o kai kur papildomai apkrėsti moliu.

Apatinis vainikas buvo ypač pažeidžiamas drėgmės, todėl svarbi pamatų, akmenų ir medienos apsauga.

Kertės ir sąsparos

Kampas yra rentinės statybos mazgas. Jis turi laikyti sieną, neleisti rąstams slinkti ir kartu būti pakankamai sandarus. Viena eilė pagal perimetrą kampuose sujungtų rąstų vadinama rentinio vainiku; tradicinių kaimo namų kampuose sienojus jungdavo išdrožomis (sudarydami vadinamąją kertę su išsikišusiais sienojų galais), sąspara arba suleisdami į stulpą (švilį), tarp sienojų dėdavo samanas, o iš vidaus tarpus užtepdavo moliu.

Skirtingi regionai ir laikotarpiai naudojo įvairius kertės sprendimus. Vieni palieka iškištus rąstų galus, kiti leidžia tvarkingesnį fasado vaizdą.

Paveldo priežiūra

Rentiniam pastatui pavojingiausia drėgmė. Sugedus stogui, pamatams ar lietaus nuvedimui, ima pūti apatiniai vainikai ir kampai.

Restauruojant svarbu nekeisti viso rentinio be reikalo. Vertingiausia išsaugoti seną medieną, jungtis, ženklinimą ir konstrukcijos logiką.