Plytinė ir kalkinė: lietuvių tradicinė architektūra

Plytinės ir kalkinės tipai ir dalys

Plytinė: Vieta ar pastatas molio plytoms formuoti, džiovinti ir degti.

Kalkinė: Kalkių degimo vieta, susijusi su kalkakmenio ar kitų žaliavų kaitinimu.

Degimo krosnis: Pagrindinis technologinis elementas, aplink kurį organizuota gamyba.

Kas yra plytinė ir kalkinė?

Plytinė yra vieta, kur formuotos, džiovintos ir degintos plytos. Kalkinė yra kalkių degimo vieta ar pastatas, kuriame gamintos kalkės mūrui, tinkui ir kitoms statybos reikmėms.

Šie objektai priklauso ne gyvenamajai, o gamybinei tradicinės architektūros pusei. Jie rodo, iš kur atsirasdavo medinei ir mūrinei statybai reikalingos medžiagos.

Istorinis kontekstas

Plytinės Lietuvoje siejamos su ankstyva mūro statyba, dvarais, miestais ir stambesniais statybos darbais. Kaimo sodyboje jos nebuvo kasdienis pastatas, bet jų produkcija veikė statybos raidą.

XIX a. dvarų ir miestelių ūkiai dažnai turėjo statybinių medžiagų gamybos vietas: plytines, kalkines, lentpjūves. Jos aptarnavo vietines statybas ir remontus.

Technologija

Plytinėje svarbiausia buvo molio paruošimas, plytų formavimas, džiovinimas ir degimas. Kalkinėje svarbiausias elementas - kalkių krosnis ir žaliavos kaitinimas.

Tokie pastatai galėjo būti paprasti, nes svarbiausia buvo krosnys, stoginės, kuro vietos ir žaliavos aikštelės. Architektūrinė vertė glūdi technologijoje.

Ryšys su tradicine architektūra

Nors Lietuvos liaudies architektūroje dominavo medis, molis, plytos ir kalkės tapo vis svarbesnės krosnims, kaminams, pamatams, dvarų ir miestelių statybai.

Todėl plytinė ir kalkinė padeda matyti medinę architektūrą platesniame medžiagų pasaulyje: net rąstiniam namui reikėjo krosnies, kamino, pamato ar tinko.