Kluonas / klojimas

Kluono ir klojimo tipai ir dalys

Kluonas su grendymu: Pastatas su kietesne kūlimo aikštele viduryje ir javų laikymo šalinėmis šonuose.

Pėdinis kluonas: Kluonas, kurio stogą laiko į žemę įkasti stulpai-pėdžios.

Kluonas su jauja: Žemaitijoje pasitaikęs tipas, kai javų ar linų džiovinimo patalpa jungta su kluonu.

Kas yra kluonas?

Kluonas arba klojimas yra tradicinės sodybos pastatas javams laikyti ir kulti. Tai vienas didžiausių ūkinių pastatų, nes jame turėjo tilpti derlius, kūlimo aikštelė ir darbo judėjimas.

Pats žodis klojimas gali reikšti ir pastatą, ir kūlimui skirtą grendymą. Todėl architektūros aprašymuose svarbu atskirti visą kluoną nuo jo vidinės kūlimo zonos.

Istorija

Kluonai Lietuvos šaltiniuose minimi nuo XVI a. Jų svarbą lėmė javų ūkis: be vietos sukrauti, išdžiovinti ir iškulti javus sodyba negalėjo veikti kaip savarankiškas ūkis.

Dėl gaisro pavojaus ir didelio tūrio kluonai dažnai statyti atokiau nuo gyvenamojo namo. Šiaudiniai stogai, sausas derlius ir dulkės reikalavo atsargios vietos sodybos plane.

Konstrukcija ir vidaus dalys

Kluonas paprastai buvo stačiakampis, medinis, su dideliu stogu ir plačiomis durimis. Viduryje būdavo grendymas, o šonuose - šalinės javams sukrauti. Žemaitijos kluonai būdavo 7–9 m pločio, 12–30 m ilgio ir 6–9 m aukščio, o Aukštaitijos – 7–14 m pločio, 10–25 m ilgio ir 5–9 m aukščio.

Sienos galėjo būti lentinės su tarpais vėdinimui. Rytų Aukštaitijoje svarbi pėdinė konstrukcija, kai stogą laiko į žemę įkasti stulpai.

Regioniniai skirtumai

Aukštaitijoje žinomi ilgesni kluonai su priekluoniu, Rytų Aukštaitijoje - pėdiniai kluonai, Žemaitijoje - ilgi ir siauresni kluonai, kartais su jauja. Užnemunėje pastatai galėjo būti aukštesnėmis sienomis.

Šie skirtumai rodo, kad kluonas nėra vien bendra daržinė. Jo forma tiesiogiai priklausė nuo vietinės žemdirbystės, konstrukcijos ir regiono statybos įpročių.