Simbolis
Mergystė, nekaltybė, jaunystė, vestuvės, rūtų darželis, vainikas, lietuviškumas
gerai paliudyta
žalioji rūta, rūtelė, rūtų vainikėlis, Ruta graveolens
Kas yra rūta lietuvių kultūroje?
Rūta yra ryškiausias lietuvių mergystės augalas ir vienas svarbiausių tautos simbolių. Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad rūta labiausiai įprasminta žodinėje lietuvių liaudies kūryboje - dainose, sutartinėse, skaičiuotėse, pasakose, padavimuose ir mįslėse. Nė vienas kitas augalas lietuvių dainose nėra apdainuotas taip dažnai.
Svarbu suprasti, kad rūta yra ne tik augalas, o ženklas. Žalia rūta ir rūtų vainikas tradicijoje reiškia merginos jaunystę, nekaltybę ir dorą, o jų netekimas ar pakeitimas žymi gyvenimo virsmą - perėjimą iš mergystės į žmonos dalią.
Rūta - mergystės ir nekaltybės ženklas
Pagrindinė rūtos reikšmė - mergystė ir nekaltybė. Žalia, nenuvytusi rūta dainose tampa merginos tyrumo ir jaunystės ženklu, o rūtų vainikas - matomu nekaltybės simboliu, kurį dėvi tik netekėjusi mergina.
Dėl to su rūta susiję ir praradimo vaizdiniai. Kai dainoje mergelė pameta vainikėlį, randa jį supelijusį ar bernelis sako sušėręs rūtas žirgams, kalbama ne apie augalą, o apie prarastą mergystę. Šis simbolinis sluoksnis daro rūtą vienu jautriausių lietuvių dainų ženklų.
Rūtų darželis: merginos pasaulis
Rūtų darželis dainose yra ypatinga merginos erdvė - dažnai vaizduojamas gale lango, prie pušynėlio ar kiemo. Žalias rūtų darželis ženklina nerūpestingą mergelės jaunystę: ji rūtas sėja, ravi ir ragina jas augti bei žaliuoti, nes pati esanti dar per jauna rūpesčiams.
Mažosios Lietuvos enciklopedija nurodo, kad rūtų darželis reiškia ir mergystės trukmę - rūtos tol žaliuos ir klestės, kol motina dukrytę išleis iš namų. Darželis tampa ir paguodos vieta: mergelė skina rūtas, pindama vainiką graudžiai verkia arba vaikščioja po darželį nešdama vainikėlį.
Rūtų vainikas vestuvėse ir nuvainikavimas
Vestuvės yra svarbiausia rūtos simbolikos vieta. Mergina į jungtuves eidavo su rūtų vainiku, o vienas reikšmingiausių apeigos momentų - nuvainikavimas, kai jaunajai nuimamas rūtų vainikas ir uždedamas nuometas ar kepuraitė, ženklinantys ištekėjusios moters dalią.
Šį virsmą lydi dainų žodžiai, pavyzdžiui, XIX a. Otto Glagau užrašyti: „Ir atsagstė žaliąsias kaseles, / Ir nukėlė rūtų vainikėlį.“ Bernelio noras sudeginti žaliųjų rūtų vainikėlį dainose taip pat žymi nerūpestingų mergystės dienų pabaigą. Taigi rūtų vainikas nėra vien puošmena - tai mergystės ženklas, kuris vestuvėse sąmoningai nuimamas.
Rūta Mažosios Lietuvos vestuvių papročiuose
Ypač gausiai rūtos papročiai aprašyti Mažojoje Lietuvoje. XVII a. Erhardas Wagneris Įsruties ir Ragainės apskrityse matė vestuves, kuriose vyriausias jaunojo pabrolys rūtomis apvyniota lazda tris kartus suduodavo į duris, prašydamas atiduoti nuotaką, o pamergės pasipuošdavo rūtomis. Matas Pretorijus aprašė piršlį, atjojantį su rūtų puokštele dabinta lazda.
Mažosios Lietuvos enciklopedija nurodo, kad nuotakos vežimas (palagas) būdavo tankiai apkaišytas rūtų vainikais, rūtomis puošdavo ir arklius, o jaunoji prieš sėsdama į vežimą užsidėdavo rūtų vainikus. Po jungtuvių klėtyje jaunajai nuimdavo vainikus ir uždėdavo jaunikio pirktą nuometą. Rūtų vainikėlį prisegdavo ir jaunikiui, o jaunieji gerdavo iš rūtomis apipintos taurelės.
Rūta dainose ir sutartinėse
Dainose rūtą beveik visada lydi pastovus epitetas žalias - „Oi rūta rūtyte, žaliasis krūmeli“. Rūta tapo ir refreniniu žodžiu, įsipinančiu į dainų priedainius, pavyzdžiui: „Suverpiau linelį, rūta, / Ant marių krantelio, rūta.“ Tai rodo, kaip giliai augalas įaugo į pačią dainos kalbą.
Bernelio ir mergelės santykiai dažnai apdainuoti rūtos ir žirgo vaizdais: bernelis joja pro rūtų darželį ir nulaužia rūtos šakelę, o žirgas išmina rūtas. Rūta įsipina ir į mirties motyvus - bernelis, gelbėdamas į vandenį įkritusį rūtų vainiką, skęsta ir prašo palaidoti jį rūtų darželyje. Tokie vaizdai rodo, kad rūta dainose jungia meilę, mergystę ir likimą.
Rūta laidotuvėse ir pereinamosiose apeigose
Rūta lydėjo žmogų ne tik vestuvėse. Mažosios Lietuvos enciklopedija nurodo, kad jauną mirusią merginą šarvodavo nuotakos drabužiais su rūtų vainiku - tarsi simboliškai surengiant jai vestuves, kurių gyvenime nebuvo. Taip rūta sujungia santuokos ir mirties ribas.
Rūta buvo svarbi ir kitose pereinamosiose apeigose. Per įžegnojimo (konfirmacijos) šventę vaikinai prie atlapo prisisegdavo rūtos šakelę, merginos jų įpindavo į kasas ar įsidėdavo tarp giesmių knygos puslapių. Tad rūta žymėjo svarbiausius jauno žmogaus gyvenimo slenksčius.
Rūta tautodailėje ir liaudies medicinoje
Rūta yra ir dažnas tautodailės motyvas. VLE nurodo, kad rūtų šakelių bei lapų raštais 16-18 amžiuje imti puošti kraičio skrynios, baldai, audiniai, drabužiai, margučiai ir moterų rankdarbiai. Taip mergystės ženklas iš darželio ir dainos perėjo į kasdienius daiktus.
Rūta naudota ir liaudies medicinoje: skaudant pilvą, širdį, inkstus ar pūslę gerdavo žalių ar džiovintų rūtų nuovirą, o rūtų duodavo ir karvėms. Verta žinoti faktą, kuris dažnai nutylimas: visų rūšių rūtos yra nuodingos, o jų sultys ant odos sukelia uždegimą - todėl apeiginė rūtos galia eina greta realaus augalo pavojingumo.
Kodėl rūta tapo lietuviškumo ženklu?
Įdomu, kad rūta nėra vietinis Lietuvos augalas: tai Viduržemio jūros regiono kilmės žolynas, Lietuvoje auginamas darželiuose nuo 16 amžiaus vidurio. Vis dėlto per kelis šimtmečius jis tapo bene ryškiausiu lietuvių mergystės ir tautinio tapatumo simboliu.
Tai geras pavyzdys, kaip svetimos kilmės augalas gali tapti savu kultūros ženklu. Rūta įsitvirtino ne dėl botaninių savybių, o dėl reikšmių, kurias jai suteikė dainos, vestuvių papročiai ir darželio simbolika - todėl ji ir šiandien lieka stipriausiu lietuvių mergystės įvaizdžiu.
