Alksnis: reikšmė lietuvių mitologijoje

Ką reiškia alksnis?

Alksnis lietuvių tautosakoje yra chtoninis medis, dažnai siejamas su velniu, krauju ir drėgnomis, pažemio vietomis. Jo simbolika kyla iš ypatingos medžio savybės: ką tik nupjauta ar nukirsta alksnio mediena greitai parausta, tarsi imtų kraujuoti.

Dėl šios spalvos ir augimo pelkėtose, šlapiose vietose alksnis liaudies vaizduotėje atsidūrė priešingame poliuje nei šviesieji, „dangiškesni“ medžiai. Jis priklauso žemai, drėgnai, su mirtimi ir velniu siejamai pasaulio pusei.

Botaniškai Lietuvoje auga dvi alksnio rūšys - juodalksnis ir baltalksnis; medžio žievė nuo seno naudota rauginių medžiagų ir dažų gamybai. Ši praktinė dažymo savybė tautosakoje virsta mitiniu paraudimo motyvu.

Kodėl alksnio mediena parausta?

Pati ryškiausia alksnio ypatybė - kad nupjautas medis beveik akimirksniu parausta. Šviesi mediena ore greitai įgauna rausvą, oranžinę ar net kraujo spalvos atspalvį. Būtent ši regimoji savybė ir maitina visą alksnio mitologiją.

Liaudis šio paraudimo neaiškino chemiškai. Vietoj to atsirado etiologinė sakmė, paaiškinanti, iš kur alksnyje kraujas: medis parausta todėl, kad kažkada jį aplaistė mitinės būtybės kraujas. Taip gamtinis reiškinys gauna mitinę priežastį.

Dėl to alksnis lietuvių sakmėse tiesiogiai siejamas su krauju, kaip pažymi ir folkloristė Daiva Vaitkevičienė: alksnis iš visų medžių išsiskiria tuo, kad, jį nupjovus, mediena iškart paraudonuoja.

Sakmė apie velnią, vilką ir alksnį

Garsiausia alksnio sakmė susijusi su Dievo, velnio ir vilko istorija. Pasakojama, kad Dievui lipdant gyvulius, velnias sumanė nulipdyti vilką, bet niekaip negalėjo jam įpūsti gyvybės. Dievas liepęs velniui tarti: „Vilke, vilke, papjauk velnią“ - ir vilkas atgijo, bet tuoj puolė vytis patį velnią.

Velnias bėgdamas įlipo į alksnį, o vilkas - paskui jį. Velniui kopiant į viršūnę, vilkas kapt ir iškando jam užpentį (kulną). Kraujas iš užpenčio bėgo bėgo ir aplaistė visą alksnį. Todėl, sako sakmė, visi velniai dabar be užpenčių, o alksniai nuo to laiko liko raudoni.

Šioje sakmėje vilkas atlieka „Dievo šuns“ vaidmenį - jis veikia kaip aukštesnės valios įrankis prieš velnią. Alksnis tampa vieta, kur susikerta priešingos jėgos, o jo raudona mediena lieka kaip to susidūrimo ženklas.

Alksnis kaip chtoninis, velnio medis

Norbertas Vėlius, tyręs chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį, alksnį priskiria prie su velniu ir žemutiniu, drėgnu pasauliu siejamų medžių. Alksnis auga ten, kur šlapia - paupiuose, pelkėse, žemose vietose, todėl jis priklauso ne dangaus, o žemės ir vandens sferai.

Toks priskyrimas dera su velnio prigimtimi lietuvių tautosakoje: velnias dažnai gyvena pelkėse, balose, raistuose, šaltiniuose ir kitose drėgnose, pažemio vietose. Alksnis, augantis kaip tik tokiose vietose, natūraliai tampa jo medžiu.

Todėl alksnio nereikėtų skaityti vien kaip neutralaus miško medžio. Tautosakoje jis nešioja chtoninį atspalvį - ryšį su mirtimi, krauju, velniu ir tamsiąja, drėgnąja pasaulio puse.

Alksnis ir raudonas alus

Alksnio raudonumas turėjo ir praktinį apeiginį tęsinį aludarystėje. Norėdami pagaminti raudonesnio, mitiškai vertingesnio alaus, aludariai naudodavo alksninius pagaliukus: sunkiant salyklo putrą per filtrą, žalias alksnis nudažydavo misą rausvu atspalviu ir ją patamsindavo.

Raudona spalva baltų kultūroje sieta su grožiu, sveikata, gyvybe ir stiprumu, todėl šventinis, apeiginis gėrimas turėjo būti raudonas - tai liudija ir posakis „kur saldu, ten gardu, kur raudona, ten gražu“, ir liaudies dainos apie „alų saldų raudoną“.

Sujungus abi gijas išeina mitinis vaizdinys: jeigu alksnis raudonas dėl velnio kraujo, tai alus, dažomas alksniniais pagaliukais, simboliškai tampa gėrimu „su krauju“, kurį kadaise praliejo mitinė būtybė. Panašiai kraujas kaip gėrimo komponentas žinomas ir skandinavų midaus iš Kvasio kraujo mite - tai rodo gilų, indoeuropietišką motyvo sluoksnį.

Kuo alksnis skiriasi nuo kitų medžių?

Alksnis priklauso priešingam poliui nei šviesieji, „dangiški“ ar šventieji medžiai. Ąžuolas siejamas su Perkūnu, dangumi ir stiprybe, beržas - su šviesa ir gyvybe, o alksnis - su žeme, drėgme, velniu ir krauju. Ši priešprieša padeda suprasti, kodėl tas pats miškas talpina ir „dangiškus“, ir chtoninius medžius.

Svarbu neperdėti: alksnis nebuvo laikomas pavojingu ar draudžiamu medžiu kasdienybėje - jo žievė, mediena ir dažomosios savybės buvo plačiai naudojamos. Mitinis sluoksnis veikia ne kaip tabu, o kaip pasakojimas, paaiškinantis medžio spalvą ir vietą pasaulio sandaroje.

Kaip alksnį skaityti šiandien?

Šiandien alksnį verta skaityti pirmiausia per jo raudonėjančią medieną ir su ja susijusią sakmę. Tai geras pavyzdys, kaip lietuvių etiologinė tautosaka gamtos reiškinį paverčia pasakojimu apie velnią, vilką ir kraują.

Geriausia alksnį jungti su velnio, Perkūno, vilko (Dievo šuns) ir raudono alaus temomis. Tada jis tampa ne tik medžio rūšimi, o gyvu chtoninės mitologijos simboliu, parodančiu, kaip senoji pasaulėžiūra dalino mišką ir gamtą į „dangišką“ ir „žemišką“ puses.