Būtybė
Dangus, vanduo, lietus, laumė, gyva juosta, vandens traukimas
tautosakinė
laumės juosta, laimės juosta, smakas, straublys, dangaus juosta, Dievo juosta
Vaivorykštė kaip mitinė būtybė
Šiandien vaivorykštę suvokiame kaip optinį reiškinį, bet lietuvių tautosakoje ji yra gyva, veikianti būtybė. Tai ryškiausiai matyti iš pačių jos pavadinimų: dažniausiai ji vadinama ne vaivorykšte, o laumės juosta - tarsi mitinės būtybės drabužio dalimi. Išsamiausiai šį vaizdinį ištyrė tautosakininkė Nijolė Laurinkienė.
Vaivorykštės mitologija sukasi apie vieną pagrindinę mintį: ji yra tarpininkė tarp žemės ir dangaus. Vienu galu siekdama vandenį, kitu - dangų, ji jungia abi sritis ir per save perkelia vandenį. Todėl vaivorykštė tautosakoje nėra vien gražus ženklas, o gamtos jėgų judintoja.
Vaivorykštės vardai: laumės juosta, smakas, straublys
Vaivorykštė turi daugybę tarminių vardų, ir kiekvienas jų atskleidžia atskirą jos vaizdinio pusę. Plačiausiai paplitęs mitinis vardas - laumės juosta (ypač Aukštaitijoje); jis užrašytas jau apie 1680 m. Frydricho Pretorijaus vyresniojo lietuvių-vokiečių žodyne (forma Laumês Jůʃta). Dėl laumės ir Laimos painiojimo kartais sakoma ir laimės juosta.
Dzūkijoje vaivorykštė vadinama smaku - tai slaviška skolinta (lenk. smok - drakonas, kartu ir siurblys), todėl tas pats žodis reiškia ir pasakų slibiną, ir vaivorykštę. Apie Merkinę vartojamas vardas straublys (nuo veiksmažodžio striaubti - srėbti, siurbti), Zarasų krašte - triaublė, Rytų Lietuvoje - drignė ar dzigna. Krikščioniškąjį sluoksnį rodo vardai Dievo juosta, dermės juosta, Adomo ir Ievos juosta.
Vaivorykštė, geriantis vandenį
Svarbiausias ir geriausiai paliudytas tikėjimas - kad vaivorykštė geria, siurbia ar traukia vandenį iš ežerų, upių ir jūros į debesis, iš kur jis vėliau iškrinta lietumi. Taip ji veikia kaip dangaus ir žemės vandens siurblys, palaikantis lietaus ratą. Užrašyta, kad kai laumės juosta siurbia vandenį, vanduo net ūžia.
Tikėta, kad vaivorykštė gali įtraukti ne tik vandenį, bet ir tai, kas jame ar prie jo yra: mažas žuveles, varles, net gyvulius ir žmones. Pasakojimuose minimi įtraukti ėriukas, veršis, ožkos ar piemuo, kurie paskui nukrenta kitoje vietoje; rečiau - mergaitė, atėjusi vandens ir dingusi, o jos margas sijonas neva tapęs vaivorykšte. Tai rodo, kokia galinga ir pavojinga ši būtybė buvo įsivaizduojama.
Smakas ir straublys: vaivorykštė kaip vandens slibinas
Smako (drakono) vardas vaivorykštei nėra atsitiktinis - kai kuriuose pasakojimuose ji tiesiogiai tapatinama su daugiagalviu vandens slibinu, kuris per savo galvas traukia vandenį ir įtraukia, kas papuola. Vienoje sakmėje smakas turi devynias galvas; šventas Jurgis jį prilaiko, bet, skirtingai nei stebuklų pasakose, neužmuša.
Straublio ir triaublės vardai pabrėžia tą pačią siurbiančią galią: tai būtybė, srebianti, gerianti vandenį tarsi ilgu straubliu. Šie vaizdiniai vaivorykštę įrašo į pasaulinę vaivorykštės-gyvatės vaizdiniją, žinomą daugelyje tautų, kur lankas danguje suvokiamas kaip didžiulė vandenį gerianti gyvatė ar slibinas.
Draudimai ir orų ženklai
Į vaivorykštę buvo draudžiama rodyti pirštu - toks pat draudimas galiojo saulei, mėnuliui ir žaibui. Tai rodo, kad vaivorykštė buvo suvokiama kaip šventa, pagarbos verta būtybė. Vaikus įspėdavo prie jos nesiartinti, kad neįtrauktų į debesį.
Vaivorykštė buvo ir orų pranašė. Pasak Liberto Klimkos, jos spalvos ir vieta turėjo reikšmę: ryškesnė ar žalesnė juosta žadėjo daugiau lietaus, raudonesnė - vėjo; rytinė vaivorykštė reiškė tebesitęsiantį lietų, o vakarinė ar pietinė - giedrą. Kai vaivorykštė vienu galu remdavosi į vieną ežerą, kitu - į kitą, tai aiškinta kaip ženklas, kad lietaus daugiau nebus.
Vaivorykštė ir laumė
Glaudžiausiai vaivorykštė susijusi su laume. Ji vadinama laumės juosta, nes laikoma laumės drabužio detale, jos darbo vaisiumi ar įrankiu. Pasakojimuose laumės skalbia ir audžia: jų margi skalbiniai, paklodyti pievoje, pakyla į dangų spalvota juosta, o nuausta juosta nukyla į padangę.
Laumė vaivorykšte naudojasi ir tam, kad pakeltų vandenį, ir tam, kad nusileistų iš dangaus į žemę pas mylimąjį. Laurinkienė vaivorykštę vadina laumės metonimija - ženklu, per kurį pasirodo pati laumė. Pasakojimų pakraščiuose šmėsteli ir audros dievas: kai kuriuose variantuose aukščiausias dievas, dažnai siejamas su Perkūnu, nubaudžia laumę ir jos chtonišką mylimąjį.
Iš kur kilęs žodis vaivorykštė?
Žodis vaivorykštė dažnai klaidingai aiškinamas kaip Vaivos rykštė, tarsi mitinės Vaivos lazda. Tačiau kalbininkai Kazimieras Būga ir Ernstas Frenkelis šį aiškinimą atmeta. Pagal juos žodis skaidomas vaivor- + -ykštė, o šaknis vaivor- yra padvigubinta, kilusi iš indoeuropiečių šaknies, reiškiančios lenkti, sukti. Taigi vaivorykštė pažodžiui yra lenktas, lanku išlinkęs daiktas.
Tą pačią padvigubintą šaknį turi ir latvių vaivorykštės vardas varavīksne. Kalbininkai pastebi, kad pati vardų gausa galėjo atsirasti dėl draudimo tarti tikrąjį vaivorykštės vardą - tai būdinga šventoms ar pavojingoms būtybėms.
Ar vaivorykštė yra tiltas? Ir vienas svetimas tikėjimas
Nors vaivorykštė jungia žemę ir dangų, lietuvių tautosakoje ji nėra tiltas tiesiogine prasme - tokio vaizdinio, koks žinomas, pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje, čia nėra. Paliudyta būtent tarpininkės, jungiančios dvi sritis, o ne pereinamo tilto funkcija; tai svarbu skaityti tiksliai.
Verta atskirti ir vieną dažnai kartojamą tikėjimą - kad perėjus po vaivorykšte pasikeičia žmogaus lytis. Tai bulgarų ir Pietų slavų paprotys, kurio lietuvių tautosakoje nėra; jis neaptiktas nei Laurinkienės tyrime, nei kituose lietuviškuose šaltiniuose. Todėl jį verta minėti tik kaip svetimą, su lietuvių tradicija nesusijusį tikėjimą.
