Švilpa: natūrali fleita be skylučių pirštams

Ilga medinė švilpa kaip Lietuvių liaudies švilpiamasis instrumentas

Šeima: Pučiamieji instrumentai
Sritis: Švilpiamasis aerofonas, natūrali fleita be skylučių, Šiaurės Rytų Lietuva, improvizacijos
Šaltinių būsena: regioninė

Vardai ir variantai

dūda, vamzdelis

Kas yra Švilpa?

Švilpa yra Lietuvių švilpiamasis arba švilpukinis aerofonas – ilga natūrali fleita be skylučių pirštams. Tai instrumentas, kuriame nėra įprastų garso skylučių, todėl visa melodija išgaunama keičiant pūtimo stiprumą ir dengiant vamzdelio galą. Etnomuzikologų ji laikoma dabartinės skersinės fleitos prototipu.

Švilpą muzikantai dažniausiai pasidarydavo patys, tad ji buvo savadarbis, bet meistriškas instrumentas. Tradiciškai tai solinis instrumentas improvizacinėms melodijoms, dainoms ir šokiams; kartais ja grodavo ir ansambliuose su kitais instrumentais.

Švilpos sandara ir garsas

Tradicinė švilpa būna apie 60–90 cm ilgio ir 1,5–3 cm skersmens. Cilindrinė švilpa daroma iš uosio ar klevo medienos arba metalo, kiek kūgiškesnė – iš žilvičio, karklo ar drebulės žievės, kartais sumaustoma iš kelių vamzdelių. Storasis vamzdžio galas užkišamas, o prie jo išpjaunama skylė orui pūsti.

Ilga medinė švilpa be pirštų skylučių — Švilpos paprastumas leidžia girdėti patį vamzdžio ir oro santykį.

Švilpa išgauna iki dešimties natūralios gamos garsų: aukštis keičiamas perpūtimu, o pirštu visai ar iš dalies uždengus apatinę angą gaunama ta pati atkarpa sekunda ar didesniu intervalu aukščiau. Žemesnieji garsai tylūs ir švelnūs, aukštesnieji – garsesni ir šaižesni.

Švilpa istorijoje ir tradicijoje

Nuo seno iki XX a. vidurio švilpa buvo naudojama Šiaurės Rytų Lietuvoje. Ja solo (kartais ir ansambliuose) švilpaudavo įvairias improvizacijas, liaudies dainų bei talalinių ir šokių melodijas. Tai instrumentas, kuriame svarbus ne sudėtingas mechanizmas, o pūtėjo klausa ir kvėpavimo valdymas.

Tarp žymesnių švilpų meistrų ir muzikantų minimi Stasys Valackas (1834–1926) ir E. Vadlūga (1902–po 1985). Per juos švilpa siejasi su ta pačia Aukštaitijos pūtimo kultūra, kuri išlaikė skudučius, daudytes ir ragus.

Švilpa šiandien

Nuo XX a. 8 dešimtmečio švilpas pradėjo dirbti naujos kartos meistrai: A. Karaška (skudučio stiebo ir metalines), E. Vyčinas (medienos ir žievės), E. Virbašius (medienos). Jomis griežia kai kurie folkloro ansambliai.

Kaip natūrali, beraktė fleita, švilpa šiandien pirmiausia aktuali atkuriant senąjį Šiaurės Rytų Lietuvos solinį muzikavimą ir rodant, kaip iš paprasto medžio ar žievės vamzdžio gimsta turtinga improvizacija.

Švilpa: dažniausi klausimai

Kuo švilpa skiriasi nuo lamzdelio?

Švilpa yra natūrali fleita be skylučių pirštams – melodija gaunama perpūtimu ir dengiant galą. Lamzdelis turi 3–8 garso skylutes, todėl jo melodinės galimybės kitokios. Švilpa ilgesnė (60–90 cm) už įprastą lamzdelį.

Kaip iš švilpos be skylučių išgaunama melodija?

Švilpa išgauna iki dešimties natūralios gamos garsų: aukštis keičiamas pūtimo stiprumu (perpūtimu), o pirštu uždengus arba praskleidus apatinę angą gaunama ta pati gama sekunda ar didesniu intervalu aukščiau.

Iš ko daroma švilpa?

Švilpa daroma iš uosio ar klevo medienos, metalo arba iš žilvičio, karklo ir drebulės žievės; žievinė švilpa kartais sumaustoma iš kelių vamzdelių. Ji būna 60–90 cm ilgio.

Kur Lietuvoje skambėjo švilpa?

Švilpa nuo seno iki XX a. vidurio buvo naudojama Šiaurės Rytų Lietuvoje, daugiausia kaip solinis improvizacijų, dainų ir šokių instrumentas. Žymūs jos meistrai – S. Valackas ir E. Vadlūga.

Švilpa