- Šeima
- Pučiamieji instrumentai
- Sritis
- Uždara daugiavamzdė fleita, sutartinės, Aukštaitija, vyrų grupinis pūtimas
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
skudutės, skurdučiai, tūteklės
Kas yra Skudučiai?
Skudučiai – tai švilpiamasis aerofonas, uždara daugiavamzdė fleita. Skudučių komplektą sudaro 5–8 skirtingo dydžio vamzdeliai, ir kiekvienu jų išpučiamas tik vienas apibrėžto aukščio garsas. Tai vienas seniausios kilmės ir populiariausių Lietuvių pučiamųjų instrumentų.
Esminis dalykas – tradiciniai Lietuviški skudučiai nebuvo rišami tarpusavyje, o atskirais vamzdeliais grodavo kelių atlikėjų grupė. Melodija ir daugiabalsis audinys atsiranda tik tada, kai pūtėjai tiksliai pasidalija partijas, todėl skudučiavimas yra kolektyvinio muzikavimo menas, artimas sutartinėms.
Skudučių sandara ir garsas
Vamzdeliai būna 8–20 cm ilgio ir 1–3 cm skersmens. Dirbami iš uosio, šaltekšnio, alksnio ar karklo medienos, gluosnio bei liepos žievės, taip pat iš tuščiavidurių augalų (builio, garšvos, nendrės) stiebų. Viršutinis galas nupjaunamas dviem priešpriešiniais kampais, o apatinis paliekamas aklinas – stiebo narelio pertvara arba uždaromas medienos dugnu.
Kiekvienas vamzdelis turi savo vardą, ritmo formules ir įsiminti padedančius garsažodžius. Skudučiai derinami pagal pasirinktos sutartinės garsaeilį, senuoju būdu – pagal delno pirštų ilgio santykį; garsaeiliai dažniausiai diatoniniai, kartais anhemitoniniai. Garsas trumpos trukmės, šviesus ir skardus, o medinius skudučius dar drėkindavo alumi ar vandeniu, kad geriau skambėtų.
Skudučiai istorijoje ir tradicijoje
Skudučiai (tūteklės) minimi Jono Bretkūno 1579–1590 m. Biblijos vertimo priede. Nuo seno iki XX a. pirmos pusės Šiaurės Rytų Lietuvoje skudutininkų grupės pūtė daugiausia tradicines instrumentines ir vokalines sutartines, kartais naujoviškas sutartines bei šokius.
Senovėje skudučiavo daugiausia vyrai: vasarą, skudučiuodami sutartines, pėsčiomis keliaudavo iš kaimų į miestelio turgų, o žiemą grodavo susirinkę vakaroti. Tarpukario Lietuvoje skudučiavimas išpopuliarėjo Aukštaitijos mokyklose – pasikeitė repertuaras ir metodika: imta groti to meto populiarią muziką bei maršus, o skudučiai pradėti rišti po 2–3.
Skudučiai šiandien
Nuo 1973 m. Algirdas Karaška iš miškinio skudučio rekonstravo skudučius ansambliams ir muziejams; XX a. 3 dešimtmetyje skudučius modifikavo A. Liepus, o 1930–1955 m. nusistojo platesni chromatiniai ir beveik diatoniniai komplektai, kuriais skudučiuoja šeši atlikėjai. Mokyklose nuo 1973 m. naudojami ir I. Petrošiaus sukonstruoti plastikiniai skudučiai.
Nuo 1950 m. skudučiuojama Lietuvos dainų šventėse, kuriose vienu metu groja 500–1200 skudutininkų. Skudučiai tebėra vienas atpažįstamiausių Lietuviško grupinio pūtimo simbolių, gyvuojantis folkloro ansambliuose, muzikos edukacijoje ir naujuose etnomuzikos projektuose.