- Šeima
- Styginiai instrumentai
- Sritis
- Gnaibomasis chordofonas, baltų psalteris, sutartinės, mirusiųjų kultas, tautinis simbolis
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
kanklelės
Kas yra Kanklės?
Kanklės yra tradicinis Lietuvių styginis gnaibomasis instrumentas – chordofonas, priklausantis baltų ir Baltijos jūros regiono psalterių šeimai. Giminingų instrumentų yra Latvijoje (kuoklė, kokle), Estijoje ir Suomijoje (kantelė) bei Šiaurės Rusijoje (gusli); visi jie skiriasi forma, stygų skaičiumi ir grojimo būdu, bet kyla iš to paties archajiško styginio muzikavimo.
Garsas išgaunamas vienos rankos pirštais užgaunant laisvąsias stygas, o kitos rankos pirštais prilaikant (nutildant) tas, kurioms skambėti nereikia. Kankliuota dažniausiai pavieniui, bet kanklės pritapdavo ir kapelose kartu su melodiją vedančiu smuiku, bosuojančiais styginiais bei ritmą palaikančiais mušamaisiais. Lietuvių kultūroje kanklės tapo bene stipriausiu tautinio atpažinimo ženklu.
Kanklių sandara ir garsas
Tradicinių kanklių korpusas skobtas iš vieno medžio gabalo, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo arba apskritimo formos garso išpjova. Išilgai korpuso ištempta 5–12 stygų. Seniausi muziejuose saugomi pavyzdžiai turi 5–12 stygų, o regioniniai tipai skiriasi ir forma, ir stygų skaičiumi.
Kanklių garsas skaidrus, ramus ir rezonansinis. Šiaurės rytų aukštaičiai grodavo melodinį kankliavimą (piršto nagu išgaunama melodija), o vakarų aukštaičiai, Žemaičiai ir suvalkiečiai – akordinį kankliavimą (nagu ir brauktuku, kartais pirštais), kai viena ranka tildo nereikalingas stygas. Dėl to instrumentas tinka ir solinei melodijai, ir harmonijai užpildyti.
Regioniniai kanklių tipai
Šiaurės rytų aukštaičių kanklės yra luotelio ar karsto (dažniausiai šešiabriaunio) pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas ir aukštesnis už ploną galą; jos turi 5–7 stygas ir buvo skirtos sutartinėms. Vakarų aukštaičių ir Žemaičių kanklės plokščios, su įstrižu drūtgaliu ir 9–12 (kartais ir daugiau) stygų; šiaurės vakarų Žemaitijoje pasitaiko kanklių su apvalintu arba spirale užsuktu drūtgaliu.
Suvalkijos (Užnemunės) kanklių plonasis galas labai platus ir apvalus, jos turi 9–12, kartais 13 stygų; istoriniuose šaltiniuose minimos ir 7–9 stygų Mažosios Lietuvos kanklės. Seniausios aukštaičių ir Žemaičių kanklės dažytos juodai, naujoviškesnės suvalkiečių – juodai ir rudai. Šie skirtumai rodo, kad bendro Lietuviško instrumento viduje gyvavo kelios savitos vietinės mokyklos.
Kanklės istorijoje, tikėjimuose ir tradicijoje
Kanklės paplitusios daugiausia Narvos kultūros areale – Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, sėlių, žiemgalių, Žemaičių ir kuršių žemėse; į Užnemunę jos galėjo patekti 15–18 amžiuje per Žemaičius. Dzūkijoje ir kai kuriuose kituose regionuose kanklių nebūta. Pirmąkart kanklės paminėtos Jono Bretkūno Biblijos vertimo rankraštyje (1579–1590).
Kanklių kilmė ir naudojimas siejami su pirmykščiais tikėjimais: gamybos papročiuose esama mirusiųjų kulto reliktų (medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui), instrumento pavidalas ir spalva primena luotą bei karstą, stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais 5, 7, 9 ir 12, o ornamentikoje randama Saulės ir šviesos simbolių. Šiaurės rytų aukštaičiai sutartines kankliuodavo dienai auštant ar temstant – sakraliu perėjimo iš tamsos į šviesą metu. A. Juškos vestuvių aprašyme „Svotbinė rėda“ kankliavimas minimas kartu su dainavimu.
Nuo tradicinių prie koncertinių kanklių
Kankliavimo tradicija ėmė nykti įsigalint dumpliniams instrumentams, todėl XX amžiaus pradžioje kanklės pradėtos sąmoningai puoselėti kaip tautinis simbolis. 1906 m. Pranas Puskunigis Skriaudžiuose įkūrė kanklininkų ansamblį „Kanklės“; nuo 1901 m. suvalkiečių kankles tobulino J. Astrauskas, J. Garalevičius, Pranas Puišys (1879–1958), J. Strimaitis ir kiti.
1964 m. pagal Prano Stepulio ir Dalios Mataitienės projektą Pranas Kupčikas sukonstravo modifikuotąsias koncertines kankles: aukštosios turi 29 stygas (diapazonas c–c4), bosinės – 20 (C–a1), kontrabosinės – 15 stygų (G1–A). Kanklėmis mokoma skambinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1945), konservatorijose ir muzikos mokyklose (nuo 1953); jas naudoja folkloro ansambliai bei liaudies instrumentų orkestrai, o rekonstruotos tradicinės kanklės sugrąžino ir senąjį skambesį.