- Šeima
- Pučiamieji instrumentai
- Sritis
- Liežuvėlinis aerofonas, piemenys, signalai, melodijos, moderni koncertinė birbynė
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
birbynėlė, Sekminių ragelis, šiaudo birbynė
Kas yra Birbynė?
Birbynė yra Lietuvių liežuvėlinis aerofonas – vieno arba dviejų liežuvėlių pučiamasis instrumentas, su pūstuku arba be jo. Garsas išgaunamas pučiant ir virpinant birbynės liežuvėlį, o garso aukščiui reguliuoti išilgai instrumento išpjaunamos arba išgręžiamos 3–6 (kartais ir daugiau) skylutės.
Po vienu pavadinimu slypi labai skirtingos formos: paprasčiausia šiaudo, karklo ar žąsies plunksnos birbynė, ragelis su gyvulio rago ar žievės taurele gale ir moderni, ištobulinta koncertinė birbynė. Visas jas jungia liežuvėlio virpinamas, švelnus ir lankstus skambesys.
Birbynės sandara ir garsas
Senosios birbynės darytos iš šiaudo, plunksnos, nendrės, žievės ar medžio; būta ir į klarnetą panašių birbynių su pririšamu liežuvėliu. Birbynės su rageliu arba rago pavidalo medžio žievės išplatėjimu gale buvo vadinamos rageliais ir paplitusios Pietų, Pietryčių, Rytų Lietuvoje bei Žemaitijoje.
Patobulintosios birbynės tekinamos iš medžio (kontrabosinė išlankstoma iš skardos), turi cilindrinę arba kūgišką kiaurymę, 10 garso ir 1 flažoletinę skylutę, įstatomą kandiklį su pririšamu liežuvėliu ir gale užmaunamą gyvulio arba plastiko ragą. Birbynės tembras minkštas, švelniai nosinis ir lankstus: paprasta piemenų birbynė skamba signališkai, o koncertinė birbynė atlieka platų melodinį repertuarą.
Birbynė istorijoje ir tradicijoje
Senąsias birbynes pirmąkart 1747 m. paminėjo Pilypas Ruigys. Birbynėmis dažniausiai grodavo vaikai ir piemenys: jie mėgdžiojo paukščių balsus, griežė liaudies dainų ir šokių melodijas, raliavo ir tirliavo, o rageliais kerdžiai pūtė ganymo signalus. Šiaurės Rytų Aukštaitijoje birbynėmis pritardavo naujoviškoms sutartinėms ir talalinėms.
Atskirą sluoksnį sudaro Sekminių rageliai – birbynių atmaina, naudota pavasario švenčių apeigose. Vėliau atsirado diatoninės birbynės, kuriomis jau buvo galima groti melodiją dviejose tonacijose; tarp žinomų senųjų meistrų minimi K. Bložė, S. Karanauskas, J. Stankevičius, S. Valackas.
Birbynė šiandien
Nuo 1940 m. pagal tradicinį ragelį pradėtos gaminti patobulintosios birbynės: aukštąją (diapazonas a–f3) 1950 m. sukonstravo P. Samuitis ir P. Serva, tenorinę – P. Kupčikas (1960), kontrabosinę – taip pat P. Kupčikas (1957). Kūrinių birbynei sukūrė V. Bagdonas, J. Gaižauskas, B. Gorbulskis, J. Juozapaitis ir kiti kompozitoriai.
Šiandien birbynė yra vienas geriausiai atpažįstamų Lietuviškų pučiamųjų instrumentų: ji skamba kaimo kapelose, folkloro ansambliuose, gyvuoja ir birbynių kvintetai bei liaudies instrumentų orkestrai, jos mokoma muzikos mokyklose ir akademinėje scenoje. Tarp žymesnių birbynininkų – R. Apanavičius, K. Budrys, A. Smolskus, V. Tetenskas.