Mėtaujėla mėtaujo žodžiai
Mėtaujėla, mėtaujo
Biednas sudaitėli
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ko smūtnas veidelis?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ko taip gailiai verki?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Pražuvo skarbelis
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ir visas turtelis
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Kur tu prisiglausi?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ar prie medelio?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ar prie akmenėlio?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Medelis šakotas
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Akmenėlis šaltas
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla mėtaujo: dainos interpretacija
Šią dainą su priegiesmiu „Mėtaujo lylio" galima suprasti kaip vargšo našlaičio raudą. Pradžioje kreipiamasi į biedną siratėlį ir klausiama, ko jo veidelis toks smūtnas ir ko jis taip gailiai verkia. Šiuos klausimus galima interpretuoti kaip užuojautą nelaimingajam.
Atsakoma, kad pražuvo skarbelis ir visas turtelis. Šį praradimą galima suprasti kaip visišką nuskurdimą, atimantį iš žmogaus atramą.
Toliau klausiama, kur jis prisiglaus: ar prie medelio, ar prie akmenėlio. Bet medelis šakotas, o akmenėlis šaltas. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip prieglobsčio nebuvimą: nei medis, nei akmuo nesuteikia tikros paguodos. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaičio netekties ir benamystės motyvas dainoje aiškus.
Antra interpretacijos versija. Dainą galima girdėti ir kaip raudą – apraudojimą to, kuris jau iškeliavęs. Dejuojantis priegiesmis „Mėtaujo lylio“ ir nuolatinis kreipinys vardu primena raudų bei lopšinių intonaciją, kuria Lietuvoje buvo apraudami mirusieji ir liūdimi netektys. Tuomet klausimas „kur tu prisiglausi – ar prie medelio, ar prie akmenėlio“ skambėtų kaip apraudojamo žmogaus paskutinės buveinės ieškojimas, o šaltas akmuo ir šakotas medis virstų kapo ženklais. Tai lieka galima prielaida, bet ji paaiškina gilų, beveik laidotuvinį dainos liūdesį.
Mėtaujėla mėtaujo: simboliai ir posakiai
- Biednas siratėlis
- Vargšas našlaitis, kurio klausinėjama. Jis yra dainos sielvarto veikėjas.
- Smūtnas veidelis, gailus verksmas
- Liūdnas veidas ir karti rauda. Jie žymi gilų sielvartą.
- Pražuvęs skarbas ir turtelis
- Prarasti lobiai ir visas turtas. Jie žymi visišką nuskurdimą.
- Šakotas medelis, šaltas akmenėlis
- Vietos, prie kurių galėtų prisiglausti našlaitis. Jos žymi prieglobsčio ir paguodos nebuvimą.
Mėtaujėla mėtaujo: dainos istorija
„Mėtaujėla mėtaujo“ priklauso šeimos dainoms, tiksliau – našlaičių (siratų) dainų sluoksniui, artimam ir raudai. Pasikartojantis kreipinys ir priegiesmis „Mėtaujo lylio“ rėmina kiekvieną posmą tarsi raudų bei lopšinių dejavimas, o klausimų ir atsakymų virtinė – ko verki, kur prisiglausi – yra įprasta našlaičių dainų sandara, kurioje vargdienis neturi nei turto, nei pastogės.
Tikslaus užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Dainos pabaigos vaizdas – medelis šakotas, akmenėlis šaltas – paneigia bet kokį prieglobstį: nei medis, nei akmuo neduoda paguodos, ir taip pabrėžiama visiška našlaičio benamystė. Tokių siratų dainų variantų užrašyta įvairiuose Lietuvos kraštuose.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Mėtaujėla mėtaujo: šaltiniai
Mėtaujėla mėtaujo: dažniausiai užduodami klausimai
Mėtaujėla mėtaujo: kokia tai daina?
Tai šeimos daina iš našlaičių (siratų) dainų sluoksnio, savo dejavimu artima raudai. Joje apdainuojamas vargšas, netekęs turto ir pastogės.
Ką reiškia priegiesmis „Mėtaujo lylio“?
Tai dejuojantis refrenas, primenantis raudų ir lopšinių intonaciją. Jis rėmina kiekvieną posmą ir sustiprina liūdesį.
Kodėl klausiama, ar prisiglausi prie medelio, ar prie akmenėlio?
Tai prieglobsčio ieškojimo formulė. Atsakymas, kad medelis šakotas, o akmenėlis šaltas, parodo, jog tikros pastogės našlaitis neturi.
Ką žymi pražuvęs skarbelis ir turtelis?
Tai visiškas nuskurdimas, atimantis iš žmogaus atramą. Praradus turtą, lieka tik benamystė ir vienatvė.