Mėtaujėla mėtaujo žodžiai
Mėtaujėla, mėtaujo
Biednas sudaitėli
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ko smūtnas veidelis?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ko taip gailiai verki?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Pražuvo skarbelis
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ir visas turtelis
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Kur tu prisiglausi?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ar prie medelio?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Ar prie akmenėlio?
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Medelis šakotas
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla, mėtaujo
Akmenėlis šaltas
Mėtaujo lylio.
Mėtaujėla mėtaujo: dainos interpretacija
Šią dainą su priegiesmiu „Mėtaujo lylio" galima suprasti kaip vargšo našlaičio raudą. Pradžioje kreipiamasi į biedną siratėlį ir klausiama, ko jo veidelis toks smūtnas ir ko jis taip gailiai verkia. Šiuos klausimus galima interpretuoti kaip užuojautą nelaimingajam.
Atsakoma, kad pražuvo skarbelis ir visas turtelis. Šį praradimą galima suprasti kaip visišką nuskurdimą, atimantį iš žmogaus atramą.
Toliau klausiama, kur jis prisiglaus: ar prie medelio, ar prie akmenėlio. Bet medelis šakotas, o akmenėlis šaltas. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip prieglobsčio nebuvimą: nei medis, nei akmuo nesuteikia tikros paguodos. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaičio netekties ir benamystės motyvas dainoje aiškus.
Mėtaujėla mėtaujo: simboliai ir posakiai
- Biednas siratėlis
- Vargšas našlaitis, kurio klausinėjama. Jis yra dainos sielvarto veikėjas.
- Smūtnas veidelis, gailus verksmas
- Liūdnas veidas ir karti rauda. Jie žymi gilų sielvartą.
- Pražuvęs skarbas ir turtelis
- Prarasti lobiai ir visas turtas. Jie žymi visišką nuskurdimą.
- Šakotas medelis, šaltas akmenėlis
- Vietos, prie kurių galėtų prisiglausti našlaitis. Jos žymi prieglobsčio ir paguodos nebuvimą.