KOL SEDZI, MARULA žodžiai

-KOL SEDZI, MARULA, KOL NEVERKI?
KOL SAVOS MOTUŁĖS NEVIRKDZINI?

-VERKS MANO MOTUŁĖ NEVIRKDZAMA
MAN DZIDZĮ ŠARVELĮ ATSKIRDAMA

-KOL SĖDZI, MARULA, KOL NEVERKI?
KOL SAVO TĖVULIO NEVIRKDZINI?

-VERKS MANO TĖVULIS NEVIRKDZAMAS
MAN DZIDZĮ DALAŁĮ ATSKIRDAMAS

-KOL SEDZI, MARULA, KOL NEVERKI?
KOL SAVO SASULĖS NEVIRKDZINI?

-VERKS MANO SASUŁĖ NEVIRKDZAMA
MAN ŽALIŲ RŪTELĮ SUSKINDAMA

-MAN ŽALIŲ RŪTEŁĮ SUSKINDAMA,
RŪTŲ VAINIKĖLĮ MAN PINDAMA

-KOL SEDZI, MARULA, KOL NEVERKI?
KOL SAVO BROLALIO NEVIRKDZINI?

-VERKS MANO BROLALIS NEVIRKDZAMAS
MAN ŠYVUS ŽIRGELIUS KINKYDAMAS

-MAN ŠYVUS ŽIRGELIUS KINKYDAMAS,
SVECIMON ŠALALÈN LYDĖDAMAS

KOL SEDZI, MARULA: dainos interpretacija

Šią dzūkišką dainą galima suprasti kaip vestuvinę raudą apie tekančią Marulę ir jos šeimos sielvartą. Pradžioje klausiama, kodėl Marulė sėdi neverkdama ir neprivirkdo savo motulės. Ji atsako, kad motulė verks ir be priverkimo, atskirdama jai didį šarvą, kraitį. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip išsiskyrimo su namais pradžią.

Toliau ta pati sandara kartojama su kitais artimaisiais: tėvulis verks, atskirdamas didžią dalią; sesulė verks, skindama žalią rūtą ir pindama rūtų vainikėlį; brolelis verks, kinkydamas šyvus žirgus. Kiekvienas narys siejamas su savo užduotimi ir sielvartu.

Pabaigoje brolelis kinko žirgus, lydėdamas seserį į svetimą šalelę. Šį vaizdą galima suprasti kaip galutinį merginos išėjimą iš gimtų namų. Tai viena galima prasmė, tačiau vestuvinio išsiskyrimo ir šeimos gedulo motyvas dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Dainą galima skaityti ne tik kaip jausmingą vestuvinį atsisveikinimą, bet ir kaip apeiginę raudą su aiškia ritualine logika. Klausimas „kol neverki, kol nevirkdzini“ atskleidžia, kad verksmas vestuvėse buvo ne vien spontaniškas jausmas, o privaloma apeigos dalis: nuotaka turėjo „priverkdyti“ artimuosius, o kiekvienas šeimos narys savo verksmu ir veiksmu (kraičio atskyrimu, dalios atidavimu, vainiko pynimu, žirgų kinkymu) atlieka jam skirtą perėjimo apeigos vaidmenį. Tokiu požiūriu daina yra ne tik išsiskyrimo vaizdas, bet ir žodinis perėjimo ritualas, kuriuo mergina simboliškai „atskiriama“ nuo tėvų namų ir perduodama naujai bendruomenei. Tai lieka prielaida, bet ją paremia raudai būdinga klausimo–atsakymo ir kartojimo struktūra.

KOL SEDZI, MARULA: simboliai ir posakiai

Marulė, kuri neverkia
Tekanti mergina, klausiama, kodėl neverkia. Ji yra vestuvinio išsiskyrimo centras.
Šarvas ir dalia
Motinos atskiriamas kraitis ir tėvo atskiriama dalis. Jie žymi tai, ką tėvai duoda išleisdami.
Žalia rūta ir vainikėlis
Sesers skinama rūta ir pinamas rūtų vainikas. Jie žymi merginos skaistumą ir vestuvių rengimą.
Šyvi žirgai, svetima šalelė
Brolio kinkomi žirgai ir lydėjimas į svetimą kraštą. Jie žymi galutinį išėjimą iš gimtų namų.

KOL SEDZI, MARULA: dainos istorija

„Kol sėdzi, Marula“ priklauso vestuvių dainoms apie tekančios merginos išsiskyrimą su gimtais namais; dzūkiška tarmė ir verkimo tema sieja ją su vestuviniu raudojimu. Daina pastatyta ant kartojamo klausimo „Kol sėdzi, Marula, kol neverki?“ ir atsakymų grandinės: motulė verks atskirdama kraitį (šarvą), tėvulis – atskirdamas dalią, sesulė – skindama rūtas ir pindama vainikėlį, brolelis – kinkydamas žirgus ir lydėdamas seserį į svetimą šalelę. Toks šeimos narių vardijimas ir vestuvinio gedulo tonas būdingi vestuvių apeiginėms dainoms.

Konkretaus užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; ji užrašyta ryškia dzūkų tarme (sėdzi, virkdzini, dzidzį, dalalį). Rūtos skynimas ir vainikėlio pynimas čia žymi merginos skaistumo ir mergystės pabaigą, o brolelio kinkomi žirgai – galutinį išėjimą iš gimtų namų.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • A. Juška. Lietuviškos svotbinės dainos, 2 t., Vilnius 1955
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986