Kas buvo girioj pamigįs žodžiai

Kas buvo girioj pamigįs,
Šilvoji raselė, kalėda?

Kiškucis buvo pamigįs,
Šilvoji raselė, kalėda.

Kas aj kiškucio bud(z)ycie,
Šilvoji raselė, kalėda?

Laputė ajo bud(z)ycie,
Šilvoji raselė, kalėda.

Kelkis kiškuci, negulėk,
Šilvoji raselė, kalėda.

Kurteliai kelių pastojo,
Šilvoji raselė, kalėda.

Nušaus tavi strielčiukas,
Šilvoji raselė, kalėda.

Aš tų kurtelių nebijau,
Šilvoji raselė, kalėda.

Šoksiu šuolį per guolį,
Šilvoji raselė, kalėda.

Kas buvo dvari pamigįs,
Šilvoji raselė, kalėda?

Mergelė buvo pamigus,
Aleliuma rūtelė, pamigus.

O kas aj jos bud(z)ycie,
Aleliuma rūtelė, bud(z)ycie?

Močiutė ajo bud(z)ycie,
Aleliuma rūtelė, bud(z)ycie.

Kelkis, dukrela, nemiegok,
Aleliuma rūtelė, nemiegok.

Svotuliai dvarų apstojo,
Aleliuma rūtelė, apstojo.

Bernelis kelių pastojo,
Aleliuma rūtelė, pastojo.

Aš tų svotulių nebijau,
Aleliuma rūtelė, nebijau.

Ir to bernelio netboju,
Aleliuma rūtelė, netboju.

Kas buvo girioj pamigįs: dainos interpretacija

Šią dainą su priegiesmiu „kalėda“ galima suprasti kaip lygiagrečią dainą, siejančią medžiojamą kiškį ir piršlybų spaudžiamą merginą. Pradžioje girioje miega kiškutis, kurį budina laputė: kelkis, nes kurtai pastojo kelią, nušaus strielčius. Kiškutis atsako kurtų nebijantis ir šoksiantis per guolį. Šią dalį galima interpretuoti kaip medžioklės vaizdą.

Antroje dalyje dvare miega mergelė, kurią budina močiutė: kelkis, nes svotai apstojo dvarą, bernelis pastojo kelią. Mergelė atsako svotų nebijanti ir to bernelio netbojanti. Šią dalį galima suprasti kaip merginos nepriklausomybės nuo piršlių ženklą.

Dvi dalys sukurtos lygiagrečiai, todėl kiškio ir merginos padėtys atspindi viena kitą. Šį sugretinimą galima interpretuoti kaip medžiojamo žvėries ir piršlybų spaudžiamos merginos panašumą, abiejų drąsą ir nebaimę. Tai viena galima prasmė, tačiau lygiagretaus medžioklės ir piršlybų motyvo pobūdis dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Pastovus priegiesmis „kalėda“ leidžia šią dainą skaityti pirmiausia kaip advento ir Kalėdų laikotarpio apeiginę dainą, o ne tik kaip pasakojimą apie kiškį ir mergelę. Tokiose kalendorinėse dainose besikartojantis refrenas ir lygiagretūs vaizdai turi maginį, gerovę bei vaisingumą linkinantį atspalvį: budinimo motyvas (kelkis, nemiegok) gali sietis su senuoju metų ir Gamtos „prabudimo“ įprasminimu žiemos virsmo metu. Žemelės dundėjimas pradžioje ir nuosekli klausimo–atsakymo grandinė primena apeiginio dainavimo struktūrą, kurioje per žodį tarsi „padedama“ ateiti šviesai ir derliui. Tai lieka prielaida, bet ji paaiškina, kodėl medžioklės ir piršlybų vaizdai čia įrėminti būtent kalėdiniu priegiesmiu.

Kas buvo girioj pamigįs: simboliai ir posakiai

Kiškutis girioje
Miegantis kiškis, kurį budina laputė. Jis yra merginos padėties atitikmuo.
Kurtai ir strielčius
Kelią pastoję skaliki ir medžiotojas. Jie žymi grėsmę, atitinkančią piršlius.
Mergelė dvare ir svotai
Mieganti mergelė ir dvarą apstoję svotai bei bernelis. Jie žymi piršlybų spaudimą.
„Nebijau, netboju"
Kiškio ir merginos drąsus atsakymas. Jis žymi nebaimę ir nepriklausomybę.

Kas buvo girioj pamigįs: dainos istorija

„Kas buvo girioj pamigįs“ su pastoviai kartojamu priegiesmiu „Šilvoji raselė, kalėda“ priklauso kalendorinėms apeiginėms dainoms – tai advento bei Kalėdų laikotarpio daina, kurios priegiesmis „kalėda“ ir žymi šventinį kontekstą. Tekstas sudėtas iš dviejų lygiagrečių dalių: pirmoji pasakoja apie girioje miegantį kiškį, kurį budina laputė (medžioklės vaizdas), antroji – apie dvare miegančią mergelę, kurią budina močiutė (piršlybų vaizdas). Klausimo–atsakymo sandara ir nuolat grįžtantis refrenas yra tipiški apeiginio dainavimo bruožai.

Konkretaus užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; advento ir Kalėdų dainų su panašiais priegiesmiais esama įvairiuose Lietuvos kraštuose. Antroje dalyje priegiesmis pakinta į „Aleliuma rūtelė“, o tai dar labiau pabrėžia merginos (rūtos kaip skaistumo ženklo) liniją ir lygiagretumą su medžiojamo žvėries dalimi.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • N. Laurinkienė. Mito atšvaitai Lietuvių kalendorinėse dainose, Vilnius 1990
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986