Tūta tūtela žodžiai

Pritarinys:

Tūta, tūta.

Rinkinys:

Tūta, tūtela,
Tūta, tūta.

Mes dvi sesiulas,
Tūta, tūta.

Tūta, tūtela,
Tūta, tūta.

Žalioj lunkelaj,
Tūta, tūta.

Tūta, tūtela,
Tūta, tūta.

Šienelį grėbjam,
Tūta, tūta.

Tūta tūtela: sutartinės interpretacija

Šią sutartinę su priegiesmiu „tūta, tūta" galima suprasti kaip darbo sutartinę apie dvi seseris, grėbiančias šieną. Tekstas labai trumpas: dvi sesiulės žalioje lankelėje šienelį grėbia. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip ramų, bendro vasaros darbo paveikslą.

Kartojama struktūra, kur tarp prasmingų eilučių nuolat įsiterpia priegiesmis „tūta, tūta", būdinga sutartinių sandarai, kur svarbiausia ne pasakojimas, o balsų pynimas ir ritmas. Šį bruožą galima suprasti kaip darbą lydintį, taktą laikantį dainavimą.

Antra interpretacijos versija. Šienapjūtės ir grėbimo dainose sesers ar merginos darbas dažnai persipina su jausmų, meilės ir ilgesio vaizdiniais, o pati šienavimo lanka tampa jaunimo susitikimo erdve. Todėl trumpas dviejų seserų grėbimo vaizdas gali būti suprastas ne tik kaip darbo, bet ir kaip bendrystės bei jaunystės dainos pradžia: tūta tūtela skambantys balsai patys tampa darbo ritmu ir seserų ryšio garsu. Pati sutartinės forma – kai vienas balsas „renka“, kitas „pritaria“ – atkartoja porinį, suderintą darbą lankoje: kaip dvi seserys grėbia kartu, taip kartu skamba ir jų balsai.

Tūta tūtela: simboliai ir posakiai

Dvi sesiulės
Kartu dirbančios dvi seserys. Jos žymi darnų moterų darbą, bendrystę ir suderintus balsus.
Žalioji lankelė
Žaliuojanti pievelė, kurioje grėbiamas šienas. Ji žymi vasaros darbo ir jaunimo susitikimo erdvę.
Šienelio grėbimas
Bendras seserų šienavimas. Jis žymi kasdienį žemdirbio darbą.
Priegiesmis „tūta, tūta"
Kartojamas garsažodinis priegiesmis. Jis žymi sutartinės ritminį pagrindą ir darbo taktą.

Tūta tūtela: sutartinės istorija

„Tūta tūtela“ – darbo sutartinė su „pritarinio“ ir „rinkinio“ partijomis ir asemantiniu priegiesmiu „tūta“. Tekstas labai trumpas: dvi seserys žalioje lankoje grėbia šieną. Darbo sutartinių užrašyta daugiausia, o šienapjūtės ir grėbimo dainos sudaro svarbią jų dalį.

Sutartinės klestėjo XVI–XIX a. šiaurės rytų Aukštaitijoje; 2010 m. įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tikslaus šio varianto vietos ir užrašytojo viešai prieinamoje Slaviūno rodyklėje patvirtinti nepavyko.

šaltiniai

  • Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959)
  • D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)