Turėja liepa, lioj taduvėla žodžiai

Turėja liepa, lioj taduvėla,
Devynias šakas, lylia ratulėli.
Taduvo, taduvo, taduvėla taduvo,
Ratulo ratulo, ratulėli ratulo.

Visas devynias, lioj taduvėla,
Vėtrėla palaužė, lylia ratulėli…

Palik naž vienų, lioj taduvėla,
Gegiulai inskristi lylia ratulėli…

Gegiulai inskristi, lioj taduvėla,
Gražiai pakukuoti, lylia ratulėli…

Turėja motka, lioj taduvėla,
Devynias dukras, lylia ratulėli…

Visas devynias, lioj taduvėla,
Piršlaliai išpiršo, lylia ratulėli…

Palik naž vienų, lioj taduvėla,
Aslalai pašluoti, lylia ratulėli…

Turėja liepa, lioj taduvėla: sutartinės interpretacija

Sutartinė gretina liepos šakas ir motinos dukras. Pirmoje dalyje vėtrėlė laužo devynias šakas, bet viena lieka gegutei įskristi ir pakukuoti. Antroje dalyje piršliai išperša dukras, o viena lieka aslai pašluoti. Pasikartojanti sandara leidžia ištekėjusių dukterų išėjimą palyginti su šakų netekimu.

Šį gretinimą galima skaityti kaip motinos išgyvenamos netekties vaizdą. Tačiau žodžiai nepasako, kuri dukra liko ar kiek jai metų. Liepos ryšys su motina čia remiasi pačiu dviejų dalių sugretinimu; Laima dainoje neminima, o vien skaičiaus devyni nepakanka konkrečiai mitologinei reikšmei nustatyti.

Turėja liepa, lioj taduvėla: simboliai ir posakiai

Liepa su devyniomis šakomis
Devynios šakos gretinamos su devyniomis dukromis. Šakų netenkanti liepa leidžia įsivaizduoti motinos namus paliekančias dukras.
Vėtrėlė, laužanti šakas
Šakas nulaužianti audra. Jos veiksmas gretinamas su piršlių išperšamomis dukromis.
Devynios dukros, kurias piršliai išpiršo
Į vedybas išleistos dukterys. Jos žymi ištekančias dukras, lygiagrečias nulaužtoms šakoms.
Gegutė ant paskutinės šakos
Ant likusios šakos kukuojanti gegutė. Jos balsą galima sieti su ilgesiu, tačiau daina tiesiogiai nepasako, kad gegutė yra dukra.

Turėja liepa, lioj taduvėla: sutartinės istorija

„Turėja liepa, lioj taduvėla“ užrašyta 1985 m. iš 80 metų pateikėjos V. Katinienės Sudelių kaime, Utenos rajone – tai vėlyvas, jau XX a. pabaigos užrašymas, rodantis, kad sutartinės buvo gyvos atmintyje ir antroje XX a. pusėje. Tai atitartinė, giedama trimis grupėmis, kurios pakaitomis atsiliepia garsažodžiais „taduvo“ ir „ratulo“ – sudėtingiausia trejinių sutartinių atmaina.

Liepos su devyniomis šakomis ir motinos su devyniomis dukterimis siužetas yra vienas plačiausiai paplitusių Aukštaitijos sutartinėse; jo variantų yra ir šiame rinkinyje („Gedula liepa“, „Turėja liepa, liaj sudijo“). Sutartinės klestėjo XVI–XIX a.; 2010 m. įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Giedojimo eiga šiame variante: pirmoji grupė pradeda „taduvo“, trečioji jai atsako „taduvo“, o pirmoji užbaigia „taduvėla taduvo“. Toliau pirmoji gieda „ratulo“, trečioji atsako „ratulo“, pirmoji užbaigia „ratulėli, ratulo“. Taip pat antroji grupė atitaria trečiajai, o pirmoji – antrajai.

Pateikėjos ir užrašymo duomenis nurodo tekstą lydinti pastaba; archyvo signatūra ar šio 1985 m. varianto leidinio puslapis čia nepateikiami. Toliau nurodyti bendrieji sutartinių leidiniai nėra tikslus šio užrašymo bibliografinis adresas.

Šaltiniai

  • Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959)
  • D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)