Ko tu liūdi, berželi žodžiai

Šią sutartinę su priegiesmiu „lioj liūdela" galima suprasti kaip dainą apie liūdesį, kurio tikroji priežastis slypi giliau, nei rodo paviršius. Pirmiausia klausiama beržo, ko jis liūdi, ar gaila šakelių, ar žalių lapelių, bet beržas atsako, kad nei vieno, nei kito jam negaila. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip užuominą, kad tikroji liūdesio priežastis nepasakyta.

Toliau ta pati struktūra pereina į broliuką, kuriam negaila nei žirgelio, nei balnelio, ir į sesutę, kuriai negaila nei rūtelių, nei jaunųjų dienelių. Šį paralelizmą galima suprasti kaip laipsnišką artėjimą prie esmės: kiekvienas neigia paviršinę priežastį, bet pats liūdesys lieka.

Antra interpretacijos versija. Tai, ko kiekvienas „negaili“, iš tikrųjų ir atskleidžia, ko jiems gaila: sesutė sako negailinti nei rūtelių, nei jaunųjų dienelių – o būtent rūta (mergystės ženklas) ir jaunos dienos yra tai, ką ji praranda ištekėdama. Tad sutartinę galima skaityti kaip prieš vestuves slypinčią raudą: po neigimu slepiamas gedulas dėl baigtos mergystės ir vaikystės namų. Brolio negailimas žirgas ir beržo negailimos šakos sudaro tą patį atsisveikinimo lauką. Beržas, kaip ir sesutė, čia yra to paties praradimo veidas, o priegiesmis „liūdela“ visą giesmę laiko tyliame lūdesio tone.