Dydysie mūsų, dievaite mūsų žodžiai

Dydysie mūsų,
Dievaite mūsų,
Čuta, rūta,
Čutela, rūtela,
Mūsų!

Dovanok raktus
Nupint vainikus.
Čuta, rūta,
Čutela, rūtela,
Vainikus!

Sujunk mumis,
Priglausk mumis.
Čuta, rūta,
Čutela, rūtela,
Mumis!

Dydysie mūsų,
Dievaite mūsų,
Čuta, rūta,
Čutela, rūtela,
Mūsų!

Sutark, priglausk,
Raktelėms rausk.
Čuta, rūta,
Čutela, rūtela,
Rausk!

◈ Slaviūno dainyne: SlS II-560.

Dydysie mūsų, dievaite mūsų: sutartinės interpretacija

Šią sutartinę su priegiesmiu „čuta, rūta" galima suprasti kaip apeiginio, beveik maldos pobūdžio kūrinį. Kreipiamasi į „didįjį mūsų, dievaitę mūsų", prašoma dovanoti raktus nupinti vainikus, sujungti, priglausti, sutarti. Šį kreipimąsi galima interpretuoti kaip į aukštesnę jėgą nukreiptą prašymą darnos ir vienybės.

Vainikų pynimas ir raktų prašymas gali būti suprasti kaip simbolinis veiksmas: raktai atrakina galimybę pinti vainiką, o vainikas liaudies kultūroje siejamas su mergyste, švente ir bendryste. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip apeigos, jungiančios bendruomenę, atspindį.

Antra interpretacijos versija. Šią sutartinę galima skaityti kaip galimą ikikrikščioniškos maldos atgarsį: tiesioginis kreipinys „dievaite mūsų“, prašymas sujungti ir priglausti bendruomenę bei „atrakinti“ vainikus primena apeiginį užkalbėjimą, kuriame Dievybės prašoma darnos ir vaisingumo. Vis dėlto folkloristai ragina tokius tekstus skaityti atsargiai: sutartinės užrašytos tik XIX–XX a., todėl „dievaitis“ čia gali būti ir tikras senosios apeigos likutis, ir vėlesnis, perdirbtas ar net sukrikščionintas kreipinys. Abi prasmės – bendruomenės santarvės giesmė ir galima senoji malda – telpa toje pačioje dainoje, o jos tikroji gelmė lieka iš dalies atvira.

Dydysie mūsų, dievaite mūsų: simboliai ir posakiai

„Didysis mūsų, dievaite mūsų"
Tiesioginis kreipinys į aukštesnę jėgą ar Dievybę. Galimas archajiškos apeiginės maldos pradas, kurį folkloristai siūlo skaityti atsargiai.
Raktai
Prašomi dovanoti raktai vainikams pinti. Jie žymi simbolinį leidimą ar galimybės atrakinimą.
Vainikai
Pinami vainikai. Jie žymi mergystę, šventę, vaisingumą ir bendrystės ženklą.
„Sujunk mumis, priglausk mumis"
Kartojamas vienybės prašymas. Jis žymi bendruomenės santarvės ir jungties siekį.

Dydysie mūsų, dievaite mūsų: sutartinės istorija

„Dydysie mūsų, dievaite mūsų“ Slaviūno rinkinyje pažymėta kaip II tomo Nr. 560. Ji išsiskiria iš daugelio sutartinių tuo, kad turi tiesioginį kreipinį į „dievaitį“ ir maldos pobūdžio prašymus – dovanoti raktus, sujungti, priglausti. Tokių apeiginio, beveik maldos pobūdžio sutartinių žinoma nedaug, todėl ji dažnai minima kalbant apie galimą archajišką, ikikrikščionišką sutartinių sluoksnį.

Sutartinės klestėjo XVI–XIX a. šiaurės rytų Aukštaitijoje ir yra kilusios iš seniausių antifoninių bei heterofoninių giesmių; 2010 m. jos įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kaip ir kitų sutartinių atveju, šios giesmės prasmę reikia skaityti atsargiai – tarp galimo senojo apeigų sluoksnio ir vėlesnių užrašymo bei perdirbimo klodų.

šaltiniai

  • Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959), II-560
  • D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)