Dydysie mūsų, dievaite mūsų žodžiai

Šią sutartinę su priegiesmiu „čuta, rūta" galima suprasti kaip apeiginio, beveik maldos pobūdžio kūrinį. Kreipiamasi į „didįjį mūsų, dievaitę mūsų", prašoma dovanoti raktus nupinti vainikus, sujungti, priglausti, sutarti. Šį kreipimąsi galima interpretuoti kaip į aukštesnę jėgą nukreiptą prašymą darnos ir vienybės.

Vainikų pynimas ir raktų prašymas gali būti suprasti kaip simbolinis veiksmas: raktai atrakina galimybę pinti vainiką, o vainikas liaudies kultūroje siejamas su mergyste, švente ir bendryste. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip apeigos, jungiančios bendruomenę, atspindį.

Antra interpretacijos versija. Šią sutartinę galima skaityti kaip galimą ikikrikščioniškos maldos atgarsį: tiesioginis kreipinys „dievaite mūsų“, prašymas sujungti ir priglausti bendruomenę bei „atrakinti“ vainikus primena apeiginį užkalbėjimą, kuriame Dievybės prašoma darnos ir vaisingumo. Vis dėlto folkloristai ragina tokius tekstus skaityti atsargiai: sutartinės užrašytos tik XIX–XX a., todėl „dievaitis“ čia gali būti ir tikras senosios apeigos likutis, ir vėlesnis, perdirbtas ar net sukrikščionintas kreipinys. Abi prasmės – bendruomenės santarvės giesmė ir galima senoji malda – telpa toje pačioje dainoje, o jos tikroji gelmė lieka iš dalies atvira.