Dijūta kalnali žodžiai

Užtarimas

Dijūta kolnali,
Dijūta berželi.

Patarimas

Tūto dijūto,
Tūto dijūto.

◈ Slaviūno dainyne: SlS III-1667.

Dijūta kalnali: sutartinės interpretacija

Šią keturinę sutartinę galima suprasti kaip grynai ritmišką, apeiginio pobūdžio kūrinį, kuriame žodžiai beveik neturi pasakojamosios prasmės. Užtarimas „dijūta kolnali, dijūta berželi" ir patarimas „tūto dijūto" sudaro dviejų balsų grupių dialogą. Šią struktūrą galima interpretuoti kaip tipišką sutartinės sandarą, kur svarbiausia ne tekstas, o balsų susipynimas.

„Dijūta" ir „tūto" yra priegiesminiai, garsažodiniai dariniai, kurių tikslios reikšmės nustatyti negalima. Juos galima suprasti kaip ritminius signalus, padedančius giedotojoms laikytis takto ir įstoti laiku.

Antra interpretacijos versija. Tai, kad tekstas beveik visas garsažodinis, galima skaityti ne kaip „prasmės trūkumą“, o kaip pačios sutartinės tikslą. Tyrėjai pabrėžia, kad sutartinėse svarbiausia buvo specifinis, sekundomis besitrinantis dvibalsio skambesys (vadinamoji dvigarsė); jis pats laikytas vertybe, gal net apeigine galia. „Dijūta“, „tūto“ tokiu atveju yra ne beprasmiai skiemenys, o galimai nykstantys senosios sakralinės ar muzikinės kalbos žodžiai, kurių vaidmuo – sukurti tą hipnotišką, ratu sukamą garsą. Kalnelis ir berželis lieka vieninteliai vaizdiniai ramsčiai – įprastas sutartinių Gamtos fonas.

Dijūta kalnali: simboliai ir posakiai

„Dijūta": Garsažodinis priegiesmis, davęs sutartinei pavadinimą. Galimai nykstantis senosios kalbos žodis, kurio vaidmuo – ritmas ir skambesys.
Kalnelis ir berželis: Užtarime minimos kraštovaizdžio detalės. Jos žymi įprastą sutartinių Gamtos foną.
Užtarimas ir patarimas: Dvi besikeičiančios balsų partijos. Jos žymi sutartinės dialoginę, susipinančią sandarą.
„Tūto dijūto": Patarimo garsažodinis priegiesmis. Jis žymi taktą laikantį balsų atsaką.

Dijūta kalnali: sutartinės istorija

„Dijūta kalnali“ Slaviūno rinkinyje pažymėta kaip III tomo Nr. 1667 ir priklauso keturinėms sutartinėms, kuriose tekstas beveik visas garsažodinis. Sutartinės klestėjo XVI–XIX a. šiaurės rytų Aukštaitijoje; žinoma daugiau kaip 40 jų giedojimo atmainų, o keturines gieda dvi poros pakaitomis. 2010 m. sutartinės įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tokios sutartinės ypač gerai parodo, kad sutartinių esmė yra ne pasakojimas, o balsų sandūra ir ritmas. „Užtarimo“ ir „patarimo“ dalys čia žymi dvi besikeičiančias balsų partijas.

šaltiniai

Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959), III-1667
D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)

Dijūta kalnali: šaltiniai

Dijūta kalnali: dažniausiai užduodami klausimai

Kodėl daina beveik be prasmės žodžių?

Šioje sutartinėje svarbiausia ne tekstas, o specifinis dvibalsis skambesys; garsažodžiai sukuria hipnotišką, ratu sukamą garsą.

Ką reiškia „dijūta“ ir „tūto“?

Tai garsažodiniai priegiesmiai be tiesioginės žodyno reikšmės; galimai nykstantys senosios kalbos žodžiai.

Kas yra „užtarimas“ ir „patarimas“?

Tai dvi besikeičiančios balsų partijos keturinėje sutartinėje.

Dijūta kalnali: kokia tai sutartinė?

Keturinė; pagal Slaviūną – III tomo Nr. 1667.

Kodėl tokios sutartinės vertingos?

Jos ypač aiškiai parodo, kad sutartinių esmė – balsų sandūra ir ritmas, o ne pasakojimas.