Dijūta kalnali žodžiai
Užtarimas
Dijūta kolnali,
Dijūta berželi.
Patarimas
Tūto dijūto,
Tūto dijūto.
◈ Slaviūno dainyne: SlS III-1667.
Dijūta kalnali: sutartinės interpretacija
Šią keturinę sutartinę galima suprasti kaip grynai ritmišką, apeiginio pobūdžio kūrinį, kuriame žodžiai beveik neturi pasakojamosios prasmės. Užtarimas „dijūta kolnali, dijūta berželi" ir patarimas „tūto dijūto" sudaro dviejų balsų grupių dialogą. Šią struktūrą galima interpretuoti kaip tipišką sutartinės sandarą, kur svarbiausia ne tekstas, o balsų susipynimas.
„Dijūta" ir „tūto" yra priegiesminiai, garsažodiniai dariniai, kurių tikslios reikšmės nustatyti negalima. Juos galima suprasti kaip ritminius signalus, padedančius giedotojoms laikytis takto ir įstoti laiku.
Minimi kalnelis ir berželis gali būti interpretuojami kaip kraštovaizdžio detalės, įprastos sutartinių įvaizdijoje. Tai viena galima prasmė, tačiau ritminio, garsą ir balsų derinį pabrėžiančio dainavimo pobūdis šioje sutartinėje aiškus.
Dijūta kalnali: simboliai ir posakiai
- „Dijūta"
- Garsažodinis priegiesmis, davęs sutartinei pavadinimą. Jis žymi ritminį, prasminės reikšmės beveik neturintį dainos pagrindą.
- Kalnelis ir berželis
- Užtarime minimos kraštovaizdžio detalės. Jos žymi įprastą sutartinių gamtos foną.
- Užtarimas ir patarimas
- Dvi besikeičiančios balsų partijos. Jos žymi sutartinės dialoginę, susipinančią sandarą.
- „Tūto dijūto"
- Patarimo garsažodinis priegiesmis. Jis žymi taktą laikantį balsų atsaką.