Aš kanapį sėjau žodžiai
Aš kanapį sėjau
Toli pamarėje
Kanapį kanapelį
Kanapį kanapelį
Aš kanapį roviau…
Aš kanapį ryšiau…
Aš kanapį merkiau…
Aš kanapį traukiau…
Aš kanapį klojau…
Aš kanapį myniau…
Aš kanapį brukiau…
Aš kanapį verpiau…
Aš kanapį audžiau…
Kanapį nešiojau…
Aš kanapį sėjau: sutartinės interpretacija
Šią sutartinę galima suprasti kaip darbo sutartinę, vaizduojančią visą kanapės apdorojimo eigą. Eilutės nuosekliai vardija veiksmus: sėjau, roviau, ryšiau, merkiau, traukiau, klojau, myniau, brukiau, verpiau, audžiau, nešiojau. Šį išvardijimą galima interpretuoti kaip ritmišką darbų grandinę, kurią dainuojant lengviau dirbti ir įsiminti.
Kartojama struktūra su priegiesmiu „kanapį kanapelį" būdinga sutartinėms, kur tekstas nėra pasakojimas, o veiksmų virtinė. Šį bruožą galima suprasti kaip apeiginio ar darbinio dainavimo formą, kurioje svarbiausia ne siužetas, o bendras ritmas ir balsų derinys.
Kanapė liaudies kultūroje buvo svarbus augalas, iš kurio gaminti audiniai, virvės ir kiti pluoštiniai daiktai, todėl šią sutartinę galima interpretuoti kaip darbo proceso pašlovinimą. Tai viena galima prasmė, tačiau kanapės apdorojimo ir bendro darbo ritmo motyvas sutartinėje aiškus.
Aš kanapį sėjau: simboliai ir posakiai
- Kanapė
- Augalas, iš kurio gaunamas pluoštas audiniams ir virvėms. Ji žymi svarbų buities darbą ir žaliavą.
- Veiksmų virtinė (sėjau, roviau, verpiau, audžiau)
- Nuoseklus kanapės apdorojimo etapų vardijimas. Jis žymi viso darbo proceso eigą nuo sėjos iki audeklo.
- Toli pamarėje
- Tolima sėjos vieta prie marių. Ji žymi platų, atvirą lauką dainos vaizdinijoje.
- Priegiesmis „kanapį kanapelį"
- Kartojamas, pasakojimo nekuriantis priegiesmis. Jis žymi sutartinei būdingą ritminę, garsinę dainavimo formą.