Aš kanapį sėjau žodžiai

Šią sutartinę galima suprasti kaip darbo sutartinę, vaizduojančią visą kanapės apdorojimo eigą. Eilutės nuosekliai vardija veiksmus: sėjau, roviau, ryšiau, merkiau, traukiau, klojau, myniau, brukiau, verpiau, audžiau, nešiojau. Šį išvardijimą galima interpretuoti kaip ritmišką darbų grandinę, kurią dainuojant lengviau dirbti ir įsiminti.

Kartojama struktūra su priegiesmiu „kanapį kanapelį" būdinga sutartinėms, kur tekstas nėra pasakojimas, o veiksmų virtinė. Šį bruožą galima suprasti kaip apeiginio ar darbinio dainavimo formą, kurioje svarbiausia ne siužetas, o bendras ritmas ir balsų derinys.

Antra interpretacijos versija. Nuoseklų darbų vardijimą galima skaityti ne tik kaip atminties ar ritmo priemonę, bet ir kaip agrarinę magiją: ištardama visą kelią nuo sėjos iki audeklo, daina tarsi „užkalba“ derlių, kad jis sėkmingai pereitų visus etapus. Pluošto apdorojimas (rovimas, mirkymas, mynimas, verpimas, audimas) Lietuvių kultūroje buvo moterų darbas, glaudžiai susijęs su kraičio ruošimu, todėl „aš kanapį sėjau… audžiau“ galima girdėti ir kaip merginos gyvenimo kelio, brandos ir pasirengimo santuokai paveikslą. Pati dainos forma – be siužeto, su balsų pynimu – atliepia archajišką sutartinių prigimtį, kur svarbiausia buvo ne pasakojimas, o veiksmą lydintis apeiginis skambesys.