- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- paukštis Skukas, slėptuvė, drąsi žvalgyba
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Senovėje gyveno milžiniškas, baisus paukštis Skukas. Jis gaudė ir rijo kitus paukščius, kol jų pasaulyje liko tik nedidelis pulkelis.
Išlikusieji susitelkė tankiame brūzgyne. Šakos buvo taip susipynusios, kad Skukas negalėjo įkišti net snapo. Skraidė aplink ir laukė, kada kas nors išlįs, tačiau nė vienas nesirodė.
Po kurio laiko Skukas dingo. Paukščiai jo nebematė, bet vis tiek bijojo išeiti: gal jis tik pasislėpęs tyko. Niekas nenorėjo pirmas patikrinti.
Galiausiai ryžosi gegutė. Ji pasakė skrisianti ieškoti Skuko, jeigu kiti pažadės išperėti ir užauginti jos vaikus, kai ji padės kiaušinį jų lizde. Taip jos vaikai neliks be globos, jeigu pati žus. Paukščiai sutiko.
Gegutė išskrido ir rado Skuką pelkėje negyvą, pilvu į viršų. Iš džiaugsmo nutūpė jam ant pilvo ir pradėjo šaukti jo vardą, kuris virto kukavimu.
Išgirdę gegutę kiti paukščiai išlindo ir vėl buvo laisvi. Pažadas liko galioti: jie peri gegutės kiaušinius ir augina jos vaikus. O pati gegutė kas pavasarį kukuoja, prisimindama išvadavimo džiaugsmą.
Ką pastebėti skaitant
Šiame variante gegutės elgesys aiškinamas drąsa ir kitų paukščių pažadu. Siužete ji neapgauna lizdų šeimininkų, todėl jo baigties nederėtų perrašyti kaip bausmės už tingėjimą.
J. Balčikonio užrašyta Ėriškių kaime, Ramygalos valsčiuje; LMD I 814(6). 1967 m. leidinio pastaba nenurodo užrašymo metų.
Šaltinis ir perpasakojimas
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 370, p. 441: „Kodėl gegutė neperi vaikų“; PDF p. 440. Savarankiškas tradicinio pasakojimo perpasakojimas pagal nurodytą užrašytą variantą. Išlaikyta įvykių seka ir baigtis; kalba atnaujinta.