- Žanras
- Pasaka apie kvailą velnią
- Motyvai
- kvailas velnias, gudrus žmogus, samdinys
- Šaltinių būsena
- gerai paliudyta
Velnias vargšo bernas, Pasaka apie kvailą velnią
Pasaka
Vargšas žmogus arba bernas susiduria su velniu. Velnias atrodo stiprus, turtingas ar pavojingas, bet jam trūksta paprasto žmogaus patirties. Jis lengvai patiki žodžių žaismu, gudriu susitarimu ar dviprasmiška sąlyga.
Žmogus įtikina velnią dirbti, nešti, dalytis derliumi arba varžytis. Kiekvieną kartą jis parenka tokį susitarimą, kuriame velnias pats sau pakenkia, nes supranta tik paviršių.
Pabaigoje velnias pralaimi, nors turėjo daugiau jėgos. Žmogus lieka su nauda, o pasaka leidžia juoktis iš antgamtinės būtybės kvailumo.
Interpretacija
Pasakose apie kvailą velnią svarbiausia yra socialinis ir protinis apvertimas. Silpnas žmogus nugali stipresnį ne smurtu, o išmone.
Velnias čia nėra didingas teologinis blogis. Jis folklorinis priešininkas: pavojingas, bet žemiškas, patiklus ir dažnai komiškas.
Tokios pasakos suteikia klausytojui psichologinį palengvėjimą. Jos rodo, kad net didelė grėsmė gali būti įveikta, jei žmogus nepraranda proto ir humoro.
Istorija ir variantai
Pasakos apie kvailą velnią yra gerai paliudytas Lietuvių pasakojamosios tautosakos laukas. Jose velnias dažnai konkuruoja su valstiečiu, bernu, kalviu ar kitu paprastu žmogumi.
Vienos sukūrimo datos nėra. Šio tipo pasakos gyvavo kaip juokų ir buitinės išminties pasakojimai, kuriuose antgamtinis veikėjas priartinamas prie kasdienio gyvenimo.
Pasakos apie kvailą velnią išskiriamos kaip atskira Lietuvių pasakų grupė. Tarptautinėje Aarnės–Tompsono–Utherio sistemoje tai atitinka pasakas apie kvailą žmogėdrą ar velnią (ATU 1000–1199); su derliaus dalijimusi susijęs epizodas yra tipas ATU 1030 „Derliaus dalybos“ (žmogus velniui atiduoda viršūnes arba šaknis – tą dalį, kuri tais metais bevertė). Lietuviški variantai aprašyti Jono Balio (1936) ir Bronislavos Kerbelytės (1999–2002) pasakojamosios tautosakos kataloguose.
Vieta pasakose apie kvailą velnią
Šis siužetas rodo pagrindinę pasakų apie kvailą velnią logiką: žmogus neturi antgamtinės galios, bet per darbą, kalbos gudrumą ir kasdienę patirtį įveikia stipresnį priešininką.