Ožkelė melagėlė

Pasaka

Šeimininkas augina ožkelę ir ją patiki ganyti vaikams ar darbininkams. Ožkelė grįžusi meluoja, kad nebuvo pašerta, negavo žolės ar buvo blogai prižiūrėta.

Šeimininkas patiki ožkelės skundais ir baudžia nekaltus žmones. Melas kartojasi, kol kas nors patikrina tiesą arba pati ožkelė išsiduoda.

Kai melas išaiškėja, neteisingai apkaltinti veikėjai išteisinami, o ožkelė gauna bausmę arba praranda pasitikėjimą.

Interpretacija

Pasaka labai tiesiogiai kalba apie melą. Ožkelė yra maža, iš pirmo žvilgsnio nekalta, bet jos kalba griauna teisybę.

Svarbus ir klaidingo tikėjimo motyvas. Šeimininkas baudžia ne todėl, kad pats matė kaltę, o todėl, kad nepatikrino žodžių.

Tai gera pasaka vaikams ir suaugusiems apie atsakomybę už kalbą: net mažas melas gali sužeisti kitą žmogų.

Istorija ir variantai

Ožkelės melagėlės siužetas priklauso gyvūnų pasakoms, kur gyvūnas perima žmogaus charakterio bruožą. Tikslios sukūrimo datos nėra.

Variantuose gali keistis, kas gano ožkelę, kaip melas išaiškinamas ir kokia bausmė ištinka melagį.

Tarptautinėje Aarnės–Tompsono–Utherio sistemoje šis siužetas yra tipas ATU 212 „Melagė ožka“: ožka apgaulingai skundžiasi, kad nebuvo pašerta, dėl to tėvas išvaro savo vaikus, o paaiškėjus melui nubaudžia pačią ožką. Motyvas pažįstamas ir iš brolių Grimų pasakos „Staliuk, dengkis“ (KHM 36). Lietuviški variantai aprašyti Bronislavos Kerbelytės pasakojamosios tautosakos kataloge (1999–2002).

Ką verta pabrėžti?

Ši pasaka nėra apie laukinį pavojų. Jos centras - buitinė neteisybė, kuri kyla dėl nepatikrinto skundo.