Negirdėta neregėta pasaka

Pasaka

Pasakotojas pradeda žadėdamas tai, ko niekas negirdėjo ir neregėjo. Nuo pirmų sakinių aišku, kad čia negalios įprasta tikrovės tvarka.

Toliau rikiuojami neįmanomi vaizdai: maži daiktai tampa milžiniški, gyvūnai elgiasi priešingai savo prigimčiai, laikas ir erdvė susimaišo, o kasdieniai darbai virsta paradoksais.

Pasaka baigiasi ne tradicine laiminga atomazga, o žaidimo uždarymu. Klausytojas lieka su juoku ir pojūčiu, kad pati kalba gali sukurti pasaulį, kurio neįmanoma pamatyti.

Interpretacija

Negirdėta neregėta pasaka veikia kaip sąmoningas neįmanomybės žaidimas. Ji nori ne įtikinti, o nustebinti.

Formulinis kartojimas ir absurdiški vaizdai padeda pasakotojui išlaikyti ritmą. Kuo neįmanomiau, tuo geriau veikia pasakos logika.

Tokia pasaka moko ne moralės, o kalbos laisvės: ji parodo, kad folkloras gali būti grynas kūrybinis žaidimas.

Istorija ir variantai

Formulinės ir melų pasakos gyvavo kaip sakytiniai žaidimai, ypač tinkami vaikams, vakarojimams ir pasakotojų meistriškumui parodyti.

Tikslios sukūrimo datos nėra. Variantai gali keisti neįmanomų vaizdų seką, bet pavadinimo pažadas - negirdėta ir neregėta - lieka pagrindinis raktas.

Melų ir formulinės pasakos išskiriamos kaip atskiros Lietuvių pasakų grupės. Tarptautinėje Aarnės–Tompsono–Utherio sistemoje tokie neįmanomybės pasakojimai priklauso anekdotų ir melų pasakų skyriui (ATU 1875–1999, vadinamosios „tall tales“ ar melų pasakos). Lietuviški variantai aprašyti Bronislavos Kerbelytės pasakojamosios tautosakos kataloge (1999–2002).

Kalbos žaidimas ir absurdas

Šis siužetas svarbus kaip formulinės ir melų pasakos pavyzdys: pasakotojas sąmoningai peržengia tikrovės ribas, kad sukurtų juoką, nuostabą ir gyvą kalbos ritmą.