Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas

Pasaka

Elenytė yra našlaitė, o jos artimiausias žmogus - Joniukas. Dėl pamotės pykčio, užkeikimo ar nelaimingo įvykio berniukas tampa aviniuku. Seseriai lieka saugoti nebe žmogaus pavidalo brolį ir pačiai gintis nuo neteisybės.

Pamotė siekia atsikratyti Elenytės arba Joniuko, bet mergaitė bando išsaugoti brolį. Aviniukas čia nėra tik gyvūnas: jis yra šeimos ryšio likutis, kurį reikia atpažinti ir apsaugoti.

Atomazgoje apgaulė išaiškėja. Elenytės ištikimybė tampa pagrindu atkurti teisybę, o Joniuko gyvūniškas pavidalas pasakoje primena, kad net ir pakeistas artimasis lieka savas.

Interpretacija

Šioje pasakoje našlaitės tema sujungiama su gyvūno pavidalo broliu. Tai sustiprina pažeidžiamumą: Elenytė netenka ne tik motinos, bet ir įprastos brolio pagalbos.

Aviniukas gali būti suprantamas kaip nekaltumo ir aukos ženklas. Jis priklauso namų ūkio pasauliui, bet kartu yra užkeikto žmogaus pavidalas.

Pasaka klausia, ar meilė atpažįsta artimąjį tada, kai jo išorė pasikeičia. Elenytės atsakymas yra taip: ji lieka ištikima ryšiui, o ne vien pavidalui.

Istorija ir variantai

Tai variantinė liaudies pasaka, todėl jos pradžia, pamotės veiksmai ir pabaiga skirtinguose tekstuose gali skirtis. Tikslios sukūrimo datos nėra.

Lietuvių pasakose našlaitės ir paversto brolio motyvai dažnai jungiasi su kaimo buities vaizdais: gyvuliais, darbu, sodyba ir pamotės valdoma namų erdve.

Tarptautinėje Aarnės–Tompsono–Utherio sistemoje šis siužetas siejamas su tipu ATU 450 „Broliukas ir sesutė“ (brolių Grimų „Broliukas ir sesutė“, KHM 11). Tame tipe brolis, atsigėręs užkeikto vandens, virsta gyvūnu – Grimų pasakoje stirniuku, o Lietuviškuose variantuose dažniausiai ėriuku (aviniuku); sesuo jį saugo, o pabaigoje neteisybė atitaisoma. Lietuviški variantai aprašyti Bronislavos Kerbelytės pasakojamosios tautosakos kataloge (1999–2002).

Kodėl pasaka išskirtinė?

Ji leidžia atskirai kalbėti apie gyvūno pavidalo šeimos narį, o ne tik apie bendrą našlaitės konfliktą su pamote.