Kiaulė-kūma

Pasaka

Pasakoje kiaulė pavadinama kūma arba įtraukiama į kūmystės santykį taip, lyg būtų žmogus. Iš to kyla komiška painiava: gyvūnas gauna žmogaus vaidmenį, o žmonės ima elgtis pagal iškreiptą socialinę tvarką.

Kūmystė tradiciškai reiškia artimą ir atsakingą ryšį, bet pasakoje ji gali būti panaudota godumui, apsimetimui ar kvailumui parodyti. Žodžiai skamba rimtai, tačiau situacija juokinga.

Pabaigoje netikra tvarka subliūkšta. Juokas tenka tam, kas per rimtai patikėjo apgaule arba bandė iš kūmystės pasipelnyti.

Interpretacija

Kiaulė-kūma veikia kaip socialinio vaidmens parodija. Gyvūnui suteikiamas žmonių santykių titulas, todėl išryškėja paties titulo keistumas, kai jis atskiriamas nuo atsakomybės.

Pasaka gali būti skaitoma kaip juokas iš godumo ir formalaus giminystės naudojimo. Kūmystė be tikro ryšio tampa tuščia kauke.

Kiaulės įvaizdis sustiprina komizmą, nes buities gyvūnas patenka į žmonių ceremonijų ir garbės kalbą.

Istorija ir variantai

Tikslios sukūrimo datos nėra. Tokios juokų pasakos gyvavo kaip trumpi komiški pasakojimai apie socialinių taisyklių apvertimą.

Variantuose gali skirtis, kas vadina kiaulę kūma ir kokios naudos tikimasi, bet pagrindinis juokas kyla iš gyvūno ir žmogaus vaidmenų sumaišymo.

Pasaka priklauso gyvūnų ir juokų pasakų laukui, kuriame tariama giminystė ar „kūmystė“ su gyvūnu sukuria komišką socialinių taisyklių apvertimą (plg. tarptautinį apsimestinės kūmystės triuko motyvą, žinomą iš pasakų apie lapę kūmą). Lietuvių pasakų apie gyvūnus yra apie 2500 variantų (100 siužetų tipų); jų klasifikaciją pateikia Jono Balio (1936) ir Bronislavos Kerbelytės (1999–2002) pasakojamosios tautosakos katalogai.

Kūmystės parodija

Pasaka juokinga todėl, kad rimtas kūmystės ryšys perkeliamas gyvūnui. Taip išryškėja skirtumas tarp tikros socialinės atsakomybės ir tuščio titulo, kuriuo galima manipuliuoti.