Gudrus valstietis

Pasaka

Valstietis patenka į situaciją, kur prieš jį stovi ponas, teisėjas, turtingas kaimynas ar kitas stipresnis žmogus. Iš pirmo žvilgsnio jis silpnesnis, nes neturi valdžios ir turto.

Tačiau valstietis pastebi spragą susitarime, klausime ar kaltinime. Jis atsako taip, kad stipresnysis pats įkliūva į savo žodžius.

Pabaigoje valstietis išsisuka arba net laimi. Pasakos juokas kyla iš to, kad paprastas žmogus pasirodo protingesnis už tą, kuris laikė save viršesniu.

Interpretacija

Gudraus valstiečio pasakos veikia kaip socialinė satyra. Jose valdžia nėra automatiškai tapatinama su išmintimi.

Valstiečio ginklas yra kalba. Jis neperrašo pasaulio jėga, bet tiksliai panaudoja žodžius, taisykles ir situacijos logiką.

Tokios pasakos padeda suprasti liaudies humoro funkciją: juokas leidžia bent pasakojime apversti socialinę hierarchiją.

Istorija ir variantai

Gudraus valstiečio siužetai neturi vienos datos ar vieno teksto. Jie buvo pasakojami kaip buitinės, juokų ir novelinės pasakos.

Variantuose keičiasi priešininkas ir užduotis, bet išlieka pagrindinė struktūra: silpnesnis veikėjas laimi proto tikslumu.

Žanro požiūriu tokie kūriniai priklauso buitinėms ir novelinėms pasakoms. Tarptautinėje Aarnės–Tompsono–Utherio sistemoje gudraus, valdžią ar turtuolį protu įveikiančio žmogaus siužetai sudaro novelinių pasakų grupę (ATU 850–999, pvz., ATU 921 „Karaliaus ir valstiečio sūnaus pokalbis“, ATU 875 „Gudrioji valstietė“). Lietuviški variantai aprašyti Jono Balio (1936) ir Bronislavos Kerbelytės (1999–2002) pasakojamosios tautosakos kataloguose.

Kodėl puslapis vertingas?

Jis dengia plačią frazę apie gudrų valstietį ir leidžia jungti pasakas apie berną, poną, teismą, velnią ir socialinę satyrą.