- Šeima
- Kiti instrumentai
- Sritis
- Kratomasis idiofonas, vestuvių kvieslys, Užnemunė, Mažoji Lietuva, apeiginė magija
- Šaltinių būsena
- regioninė
kvieslys, maršelga
Kas yra Džingulis?
Džingulis (dar vadinamas kviesliu, kvietka, maršelga) yra Lietuvių kratomasis ir beldžiamasis idiofonas. Tai mažiau žinomas, bet labai įdomus instrumentas, nes jo paskirtis tiesiogiai susijusi su vestuvių papročiais.
Džingulis nėra kapelos melodijos vedlys – jis veikia kaip socialinis ir apeiginis ženklas. Todėl jo vieta yra ne šokių muzikoje, o gyvenimo ciklo papročiuose, ypač kvietime į vestuves.
Džingulio sandara ir garsas
Tradicinis džingulis – tai papuošta vienšakė, dvišakė arba trišakė medžio lazda su skambančiais elementais. Svarbiausias jo bruožas – ne sudėtinga melodija, o atpažįstamas žvangus, džeržgiantis signalas.
Garsas žvangus, ritmiškas ir signalinis: jis padeda atkreipti dėmesį ir pažymėti kvieslio veiksmą. Nuo 1966 m. rekonstruotas džingulis – tai 1,8 m ilgio lazda su viršūnėje esančiu 20 cm skersmens skrituliu, apkabinėtu žalvariniais žvangučiais.
Džingulis istorijoje ir tradicijoje
Džingulį Užnemunėje ir Mažojoje Lietuvoje naudojo vestuvių kvieslys – asmuo, kviečiantis žmones į vestuves ir pats tampantis apeiginio vyksmo dalimi. Barškinimui džinguliu buvo priskiriama magiška galia, todėl tai ne tik garsinis, bet ir apsauginis bei apeiginis veiksmas.
Toks ryšys su kviesliu rodo, kad kai kurie Lietuvių instrumentai gimė ne iš muzikos, o iš bendruomenės papročių. Džingulio garsas pažymėdavo svarbų gyvenimo įvykį ir telkdavo žmones.
Džingulis šiandien
Nuo 1966 m. rekonstruotą džingulį naudoja dainų ir šokių bei folkloro ansambliai; vienas žinomų rekonstruotų pavyzdžių (1979) yra meistro A. Ragausko darbo. Taip instrumentas iš senųjų vestuvių papročių grįžo į sceną.
Džingulis aktualus folkloro rekonstrukcijose, vestuvių papročių pristatymuose, muziejuose ir edukacijose. Jis padeda parodyti, kaip garsas Lietuvos kaime ženklino ir kvietė bendruomenę.