Žadi žvirblis dukter duoti žodžiai

Žadi žvirblis dukter duoti,
Žad alų daryti ---
: Iš pusantru miežiu grūdu
Penkias bačkas pyvu. :

Kad aš ėjau pamarėliais
Raštelį rašydams, :
Ir atbėgu juods laivelis
Po šilkų žėgleliu. :

Tam laively, tam juodamjam,
Brangus tavorėlis:
: Žalių šilkų mastininkų
Marškinėliams siūti. :

Žalių šilkų mastininkų
Marškinėliams siūti,
: Meirunėlių pumpurėliai---
Vainikėliams pinti. :

O ni auksu, ni cidabru,
Ni brangių žemčiūgų,
: Manu žalias vainikėlis
Jovaru žiedelių. :

Žadi žvirblis dukter duoti: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip dainą, jungiančią juokų įžangą ir vainikėlio gyrių. Pradžioje žvirblis žada duoti dukterį ir daryti alų iš pusantro miežio grūdo penkias bačkas. Šį perdėjimą galima interpretuoti kaip humoristinę pradžią.

Toliau pamarėliais ateina juodas laivelis po šilkų burėmis, o jame brangus tavorėlis: žali šilkai marškinėliams siūti, meirūno pumpurai vainikėliams pinti. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip prabangos ir puošmenų paveikslą.

Pabaigoje sakoma, kad nei auksu, nei sidabru, nei brangiais žemčiūgais nemainomas merginos žalias vainikėlis iš jovaro žiedelių. Šį atsisakymą galima interpretuoti kaip mergystės vertės, kurios negalima nupirkti, ženklą. Tai viena galima prasmė, tačiau vainikėlio, kaip nemainomos mergystės ženklo, motyvas dainoje aiškus.

Žadi žvirblis dukter duoti: simboliai ir posakiai

Žvirblis, duodąs dukterį
Alų iš pusantro grūdo žadantis žvirblis. Jis žymi humoristinę įžangą.
Juodas laivelis su šilkų burėmis
Pamariu plaukiantis laivas su brangiu tavoru. Jis žymi prabangos paveikslą.
Žali šilkai, meirūno pumpurai
Marškiniams ir vainikams skirtos puošmenos. Jos žymi prabangą ir grožį.
Jovaro žiedų vainikėlis
Auksu nemainomas žalias merginos vainikas. Jis žymi nenuperkamą mergystės vertę.

Žadi žvirblis dukter duoti: dainos istorija

„Žadi žvirblis dukter duoti“ sieja humoristinę įžangą su vestuvių dainoms būdingu vainikėlio – mergystės ženklo – gyrimu. Pradžios perdėjimas (žvirblis žada dukterį, o iš pusantro miežio grūdo daro penkias bačkas alaus) yra talalinės, juokų formulė, o pabaigos teiginys, kad merginos žalio vainikėlio nemainysi nei auksu, nei sidabru, nei žemčiūgais, įveda pagrindinį vestuvinį motyvą.

Tikslios užrašymo vietos ir laiko puslapyje nėra, todėl daina apibūdinama pagal žanro bruožus. Vainiko, kaip neperkamos mergystės ženklo, priešstata brangenybėms (auksas, sidabras, žemčiūgai) yra dažna Lietuvių vestuvių lyrikoje; čia ji sustiprinama prabangos vaizdiniais – juodu laiveliu su šilkų burėmis, žaliais šilkais marškiniams ir meirūno pumpurais vainikams – kurie atskleidžia, kad jokia prabanga neprilygsta paties vainiko vertei.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • A. Juška. Lietuviškos svotbinės dainos, 2 t., Vilnius 1955
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986