Vilniaus miesty žalias bromas žodžiai
Vilniaus miesty žalias bromas
Vilniaus miesty žalias bromas
Žirgelius balnuoja
Ojojoj žirgelius balnoj
Pabalnojo ir išjojo
Pabalnojo ir išjojo
Ant kalno sustojo
Ojojoj ant kalno sustoj
Aukštus kalnus jodydami
Aukštus kalnus jodydami
Armuotas riktava
Ojojoj armuotas riktav
Suriktava užmierava
Suriktava užmierava
Sidabro kulkelelėm
Ojojoj sidabro kulkelelėm
Paleid paleid armuoteles
Paleid paleid armuoteles
Išskyn uličelį
Ojojoj išskyn uličel
Bejuodamas per girelį
Bejuodamas per girelį
Pamačiau liepelį
Ojojoj pamačiau liepel
O toj liepoj viršūnėle
O toj liepoj viršūnėle
Vario linginėlėj
Ojojoj vario linginėlėj
O toj vario linginelėj
O toj vario linginelėj
Šilkų perinelė
Ojojoj šilkų perinel
O toj šilku perinelėj
O toj šilku perinelėj
Gul jauna mergelė
Ojojoj gul jauna mergel
Sveika gyva, mergužėlė,
Sveika gyva, mergužėlė,
Vuo kam dabar teksi,
Ojojoj vuo kam dabar teks?
Ar kriaučiukui, ar šaučiukui
Ar kriaučiukui, ar šaučiukui
Ar muzikančiukui,
Ojojoj ar muzikančiuku?
Nei kriaučiukui, nei šaučiukui
Nei kriaučiukui, nei šaučiukui
Nei muzikančiukui
Ojojoj nei muzikančiuk
Tik tam pačiam bernužėliui
Tik tam pačiam bernužėliui
Kurs mani lingava.
Ojojoj kurs mani lingav.
Vilniaus miesty žalias bromas: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip baladę, jungiančią karinį ir piršlybų vaizdą. Pradžioje Vilniaus mieste prie žalio bromo balnojami žirgai, išjojama, aukštus kalnus jodant riktuojamos armotos, šaudoma sidabro kulkelėmis. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip karišką įžangą.
Toliau, jojant per girelę, pamatoma liepa, kurios viršūnėj vario linginė, o joje šilkų perinė, kurioje guli jauna mergelė. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip pakeltą, beveik pasakišką merginos buveinę.
Pabaigoje mergelės klausiama, kam ji teks: kriaučiukui, šaučiukui ar muzikančiukui, o ji atsako tik tam pačiam bernužėliui, kurs ją lingavo. Šį pasirinkimą galima interpretuoti kaip ištikimybę mylimajam. Tai viena galima prasmė, tačiau piršlybų ir ištikimos meilės motyvas dainoje aiškus.
Vilniaus miesty žalias bromas: simboliai ir posakiai
- Vilniaus žalias bromas, balnojami žirgai
- Prie Vilniaus vartų balnojami ir išjojami žirgai. Jie žymi karišką įžangą.
- Armotos, sidabro kulkelės
- Riktuojamos patrankos ir sidabro kulkos. Jos žymi karinį vaizdą.
- Liepa, vario linginė, šilkų perinė
- Liepos viršūnėj kabanti sūpynė su šilkų guoliu. Jie žymi pakeltą, pasakišką merginos buveinę.
- „Tam pačiam, kurs mane lingavo"
- Merginos pasirinkimas to, kuris ją sūpavo. Jis žymi ištikimybę mylimajam.
Vilniaus miesty žalias bromas: dainos istorija
„Vilniaus miesty žalias bromas“ jungia karinės istorinės dainos vaizdiją su piršlybų pabaiga, todėl ją galima laikyti baladiško sandaro daina. Pradžia – prie Vilniaus žaliojo bromo balnojami žirgai, aukštus kalnus jojant riktuojamos armotos ir šaudoma sidabro kulkelėmis – remiasi karo dainų formulėmis, o pasikartojantis priegiesmis „ojojoj“ palaiko jojimo ritmą; antroji dalis su liepa, vario sūpynėmis ir šilkų guoliu pasuka į meilės bei ištikimybės motyvą.
Tikslios užrašymo vietos ir laiko šiame puslapyje nėra, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Karinis įvadas (bromas, armotos, sidabro kulkelės) ir pasakiškas merginos buveinės vaizdas liepos viršūnėje rodo, kad sujungtos dvi tradicinės formulės – kariška išjojimo scena ir merginos gyrio bei pasirinkimo scena; pabaigos atsakymas „tik tam pačiam, kurs mani lingava“ jas suriša į ištikimos meilės temą.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- D. Krištopaitė. Lietuvių karinės-istorinės dainos, Vilnius 1956
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Vilniaus miesty žalias bromas: šaltiniai
Vilniaus miesty žalias bromas: dažniausiai užduodami klausimai
Vilniaus miesty žalias bromas: kokia tai daina?
Tai baladiško sandaro daina, jungianti karinės istorinės dainos įvadą (žirgų balnojimas, armotos, kulkos) su piršlybų bei ištikimybės pabaiga.
Ką reiškia armotos ir sidabro kulkelės?
Tai karo dainų formulės. Jos sukuria kariško išjojimo iš Vilniaus vaizdą, kuris dainoje virsta jojimu per girią pas mergelę.
Kodėl mergelė guli liepos viršūnėje?
Liepa, vario sūpynės ir šilkų guolis kuria pakeltą, beveik pasakišką merginos buveinę – tai poetinis merginos gyrio būdas, o ne realus vaizdas.
Kam galiausiai teka mergelė?
Nei kriaučiukui, nei šaučiukui, nei muzikančiukui, o „tam pačiam bernužėliui, kurs mani lingava“ – tam, kuris ją sūpavo. Tai ištikimybės mylimajam ženklas.