Važiavau dzienų žodžiai

Važiavau dzienų, važiavau naktį,
Jir privažiavau, žalių pievelį. /x2

Toje pievelėj, toje žaliojoj,
Jauna mergelė grėbia šienelį. /x2

Ne tiek ji grėbė, kiek gailiai verkė,
Ant grėblužėlio pasirendama. /x2

Oi žeme, žeme, žiemele siera,
Priėmei tėvą ir motinėlį. /x2

Priėmei tėvą ir motinėlį.
Priimki ir mani, jauną mergelį. /x2

Žemelė tarė, našlaitę barė,
Per jauna būsi žemelėj pūti. /x2

Važiavau dzienų: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip našlaitės raudą. Pradžioje pasakotojas važiavo dieną ir naktį, kol privažiavo žalią pievelę, kurioje jauna mergelė grėbia šienelį. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip kelionės ir sutiktos merginos paveikslą.

Toliau sakoma, kad ji ne tiek grėbė, kiek gailiai verkė, ant grėblužėlio pasiremdama, ir kreipiasi į sierą žemelę, kuri priėmė tėvą ir motinėlį. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip našlaitystės sielvartą.

Pabaigoje mergina prašo žemelės priimti ir ją, bet žemelė barė našlaitę, sakydama, kad ji per jauna žemelėj pūti. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip gyvenimo neatiduodantį atsaką sielvarto valandą. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitės skausmo ir noro mirti motyvas dainoje aiškus.

Važiavau dzienų: simboliai ir posakiai

Žalia pievelė, grėbianti mergelė: Pieva, kurioje šieną grėbia jauna mergina. Ji žymi sutikimo vietą.
Verkimas ant grėblio: Ant grėblio pasirėmusi ir verkianti mergina. Jis žymi našlaitystės sielvartą.
Siera žemelė, priėmusi tėvą ir motiną: Žemė, kuri jau priglaudė mirusius tėvus. Ji žymi tėvų netektį.
Žemelės barimas „per jauna": Žemės atsisakymas priimti merginą, esą ji per jauna. Jis žymi gyvenimo neatiduodantį atsaką.