Važiavau dzienų žodžiai
Važiavau dzienų, važiavau naktį,
Jir privažiavau, žalių pievelį. /x2
Toje pievelėj, toje žaliojoj,
Jauna mergelė grėbia šienelį. /x2
Ne tiek ji grėbė, kiek gailiai verkė,
Ant grėblužėlio pasirendama. /x2
Oi žeme, žeme, žiemele siera,
Priėmei tėvą ir motinėlį. /x2
Priėmei tėvą ir motinėlį.
Priimki ir mani, jauną mergelį. /x2
Žemelė tarė, našlaitę barė,
Per jauna būsi žemelėj pūti. /x2
Važiavau dzienų: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip našlaitės raudą. Pradžioje pasakotojas važiavo dieną ir naktį, kol privažiavo žalią pievelę, kurioje jauna mergelė grėbia šienelį. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip kelionės ir sutiktos merginos paveikslą.
Toliau sakoma, kad ji ne tiek grėbė, kiek gailiai verkė, ant grėblužėlio pasiremdama, ir kreipiasi į sierą žemelę, kuri priėmė tėvą ir motinėlį. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip našlaitystės sielvartą.
Pabaigoje mergina prašo žemelės priimti ir ją, bet žemelė barė našlaitę, sakydama, kad ji per jauna žemelėj pūti. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip gyvenimo neatiduodantį atsaką sielvarto valandą. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitės skausmo ir noro mirti motyvas dainoje aiškus.
Važiavau dzienų: simboliai ir posakiai
- Žalia pievelė, grėbianti mergelė
- Pieva, kurioje šieną grėbia jauna mergina. Ji žymi sutikimo vietą.
- Verkimas ant grėblio
- Ant grėblio pasirėmusi ir verkianti mergina. Jis žymi našlaitystės sielvartą.
- Siera žemelė, priėmusi tėvą ir motiną
- Žemė, kuri jau priglaudė mirusius tėvus. Ji žymi tėvų netektį.
- Žemelės barimas „per jauna"
- Žemės atsisakymas priimti merginą, esą ji per jauna. Jis žymi gyvenimo neatiduodantį atsaką.
Važiavau dzienų: dainos istorija
„Važiavau dzienų“ priklauso šeimos dainoms apie našlaitystę, savo sielvarto gaida besiribojančioms su rauda. Daina pradedama kelionės įžanga – važiavau dieną ir naktį, kol privažiavau žalią pievelę – ir veda prie pagrindinio paveikslo: jaunos mergelės, kuri „ne tiek grėbė, kiek gailiai verkė“, pasiremdama ant grėblio.
Tiksli užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Kreipimasis į „sierą žemelę“, jau priglaudusią tėvą ir motinėlę, su prašymu priimti ir našlaitę, yra įprastas našlaitystės dainų motyvas; personifikuotos žemelės atsakas, kad mergina „per jauna žemelėj pūti“, sustiprina sielvarto, bet ir gyvenimą sauganti gaidą. Dialektinė lytis „dzienų“ rodo dzūkišką pateikimą.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Važiavau dzienų: šaltiniai
Važiavau dzienų: dažniausiai užduodami klausimai
Važiavau dzienų: kokia tai daina?
Tai šeimos daina apie našlaitę, savo skausmo gaida artima raudai: netekusi tėvų mergina prašo žemelės priimti ir ją.
Ką reiškia kreipimasis į „sierą žemelę“?
Žemelė, jau priglaudusi tėvą ir motinėlę, čia personifikuota. Mergina kreipiasi į ją kaip į gyvą būtybę, prašydama priimti ir ją pačią.
Ką reiškia žemelės žodžiai „per jauna“?
Personifikuota žemelė atsisako priimti merginą, sakydama, kad ji per jauna pūti žemėje. Tai gyvenimą sauganti, sielvartui neatiduodanti gaida.
Ką reiškia žodis „dzienų“?
Tai dzūkiška tarmiška „dieną“ forma. Ji rodo, kad daina užrašyta ar atliekama dzūkų tarme.