Paremti Lietuva.love projektą

Vaikščiojo mergelė žodžiai

Vaikščiojo mergelė
Po levendrų sodą,
: Vaikščiodama uliodama
Levendrėlį laužė. :

Vai tu levendrela
Žalias žolynėli,
: Ar nematei, levendrèla,
Mano bernužėlio? :

Kurį aš mylėjau
Širdelen turėjau,
: Šių naktelį per sapnelį
Žodelį kalbėjau.:

Sėdžiu už stalalio
Žiūrau per langelį,
: Žiūr-atjoja bernužėlis
Per lygų laukelį. :

Pririšo žirgelį
Pas rūtų darželį,
: O pats jaunas bernužėlis
Aukštojon klėtelėn. :

Duok žirgui abrako
Šalto vandenėlio,
: O man, jaunam bernužėliui,
Aukso sidabrėlio. :

Vai berneli mano,
Baltas dobilėli,
: Ar nežinai, bernužėli,
Kad aš siratėlė? :

Neturiu tėvulio
Senos motynėlės,
: Aš neturiu, bernužėli,
Aukso sidabrėlio. :

Vaikščiojo mergelė: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip meilės dainą su našlaitystės gaida. Pradžioje mergelė vaikščioja po levendrų sodą, laužydama levendrėlį, ir klausia jos, ar nematė jos bernužėlio, kurį mylėjo ir širdelėj turėjo. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip mylimojo ilgesį.

Toliau mergina pro langelį mato atjojant bernužėlį, kuris pririša žirgelį prie rūtų darželio ir pats eina aukštojon klėtelėn. Ji liepia duoti žirgui abrako ir vandens, o jam aukso sidabro. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip svečio sutikimą ir piršlybas.

Pabaigoje mergina prisipažįsta esanti siratėlė, neturinti tėvulio, motinėlės nei aukso sidabro. Šį prisipažinimą galima interpretuoti kaip meilę, kuriai kliudo skurdas ir našlaitystė. Tai viena galima prasmė, tačiau meilės ir našlaitystės motyvas dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Tą patį tekstą galima skaityti pro vestuvių ir kraičio derybų prizmę: nurodymas duoti žirgui abrako ir vandens, o berneliui „aukso sidabrėlio“, primena piršlybų svetingumo ir turto vardijimo formules, kuriomis derintasi dėl jaunųjų lygybės. Tada merginos prisipažinimas, kad ji neturi „aukso sidabrėlio“, nuskamba ne vien kaip asmeninis sielvartas, o kaip socialinė kliūtis: beturtė našlaitė neturi kraičio, todėl piršlybos atsiremia į turtinę nelygybę. Tai lieka prielaida, bet ji paaiškina, kodėl daina taip pabrėžia aukso ir sidabro nebuvimą.

Vaikščiojo mergelė: simboliai ir posakiai

Levendrų sodas, laužiama levendra
Sodas, po kurį vaikščioja ir levendrą laužo mergina. Jis žymi meilės ir ilgesio aplinką.
Klausimas levendrai apie bernelį
Augalo klausiama apie mylimąjį. Jis žymi mylimojo ilgesį.
Atjojantis bernelis, pririštas žirgas
Prie rūtų darželio žirgą rišantis svečias. Jis žymi piršlybų apsilankymą.
„Aš siratėlė, neturiu aukso sidabro"
Merginos prisipažinimas esant beturte našlaite. Jis žymi skurdo ir našlaitystės kliūtį.

Vaikščiojo mergelė: dainos istorija

„Vaikščiojo mergelė“ priklauso meilės dainoms, kuriose susitikimo ir piršlybų vaizdą perveria našlaitystės gaida. Daina pradedama įprastu meilės dainų vaizdiniu – mergelė vaikščioja po levendrų sodą ir klausia augalo, ar nematė jos bernužėlio – ir pereina prie atjojančio bernelio, kuris pririša žirgelį prie rūtų darželio ir eina aukštojon klėtelėn.

Tiksli užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Augalo klausinėjimas apie mylimąjį ir žirgo rišimas prie rūtų darželio yra įprastos meilės dainų formulės, o pabaigos prisipažinimas „aš siratėlė“ – neturinti tėvulio, motinėlės nei aukso sidabro – į meilės paveikslą įaudžia našlaitės ir beturtės dalią.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986

Vaikščiojo mergelė: šaltiniai