Vai pūdymai, pūdymai žodžiai
Vai pūdymai, pūdymai
Pūdymėli žaliasis
Tame pūdymėly
Tame žaliukėly
Aug žalioji liepelė /3×2
Ai liepele, liepele
Liepele šimtšakėle
Po ta liepužėle
Po ta šimtšakėle
Gul mudviejų močiutė /3×2
Ai mudvi dvi sesele
Abidva našlaitėli,
Eisva mudvi
Mudvi abidvi
Močiutės aplankyti /3×2
Prieš kalnelį lipdamos
Ant kapelio puldamos
Motinėle mano
Širdužėle mano
Priimk mus prie šalalės /3×2
Ai judvi dvi dukreli
Abidvi našlaitėli,
Ką judvi gersit
O ką valgysit
Kad pas mane būsit? /3×2
Ai močiute močiute,
Močiute širdužėle,
Nor nuo liepužėlės
Žalius brazdužėlius
Bil su tavimi drauge /3×2
Vai pūdymai, pūdymai,
Pūdymėli žaliasis
Tame pūdymėly
Tame žaliukėlį
Stov žalias ąžuolėlis /3×2
Stov žalias ąžuolėlis
Ąžuolas šimtšakėlis
Po tuo ąžuolėliu
Po tuo šimtšakėliu
Gul mudžiejų tėvelis /3×2
Ai mudu du broleliu
Broleliu našlaitėliu
Eisva brolužėli
Baltas dobilėli
Tėvelio aplankyti /3×2
Kelki mūsų tėveli
Tėveli širdužėli
Kelki tėvužėli
Mūsų širdužėli
Priimk ir mudu drauge /3×2
Vai sūneliu sūneliu,
Sūneliu brangvardėliu
Ką jūs čia gersit,
O ką valgysit ?
Kai su manimi būsit /3×2
Vai tėveli tėveli.
Tėveli širdužėli
Nors nuo ąžuolėlio
Raselį braukysim
Bil su tavimi drauge /3×2
Vai pūdymai, pūdymai: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip našlaičių raudą prie tėvų kapų. Pradžioje žaliame pūdyme auga šimtšakė liepelė, po kuria guli močiutė. Dvi seserys našlaitėlės eina jos aplankyti, prie kapelio puldamos prašo: motinėle, priimk mus prie šalalės. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip troškimą būti drauge su mirusia motina.
Toliau motina klausia, ką jos gers ir valgys pas ją, o seserys atsako, kad joms užtektų nuo liepos žalių brazdų, bil su tavimi drauge. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip pasiryžimą skursti, kad tik būtų su motina.
Pabaigoje ta pati struktūra perkeliama broliams prie tėvelio, gulinčio po šimtšakiu ąžuolėliu, kurie sutiktų gyventi nuo ąžuolo braukydami raselę, bil su tėveliu drauge. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip gilų našlaitystės skausmą ir ilgesį mirusių tėvų. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaičių raudos prie tėvų kapų motyvas dainoje aiškus.
Vai pūdymai, pūdymai: simboliai ir posakiai
- Pūdymas, šimtšakė liepelė ir ąžuolėlis
- Žaliame pūdyme augantys šimtšakiai medžiai virš kapų. Jie žymi tėvų amžino poilsio vietą.
- Gulinti močiutė ir tėvelis
- Po medžiais gulintys mirę tėvai. Jie žymi netektį, kurios gedima.
- Seserys ir broliai našlaitėliai
- Tėvų netekę vaikai, lankantys kapus. Jie žymi našlaitystę.
- „Priimk mus prie šalalės"
- Prašymas būti drauge su mirusiais tėvais. Jis žymi gilų ilgesį ir gedulą.
Vai pūdymai, pūdymai: dainos istorija
„Vai pūdymai, pūdymai“ priklauso šeimos dainoms – tiksliau, našlaičių dainoms, kuriose apdainuojamas tėvų netekusių vaikų ilgesys. Daina sudaryta iš dviejų lygiagrečių dalių: pirmojoje dvi seserys našlaitės eina aplankyti po šimtšake liepele gulinčios močiutės, antrojoje tie patys vaizdai pakartojami su dviem broliais ir po šimtšakiu ąžuolėliu gulinčiu tėveliu. Toks simetriškas medžio (liepa – motinai, ąžuolas – tėvui) ir vaikų gretinimas bei kreipimasis į mirusįjį yra būdingas našlaičių lyrikai ir artimas raudoms.
Tiksli užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro požymius. Pasikartojantis vaikų atsakymas – kad jiems užtektų nuo liepos žalių brazdų ar nuo ąžuolo nubraukiamos raselės, „bil su tavimi drauge“ – išryškina pasiryžimą skursti, kad tik būtų su mirusiais tėvais; tai gilus našlaitystės skausmo ir nedalios motyvas.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Vai pūdymai, pūdymai: šaltiniai
Vai pūdymai, pūdymai: dažniausiai užduodami klausimai
Vai pūdymai, pūdymai: kokia tai daina?
Tai šeimos našlaičių daina – dviejų seserų ir dviejų brolių rauda prie po medžiais palaidotų tėvų.
Kodėl motina po liepa, o tėvas po ąžuolu?
Tai psichologinis paralelizmas: liepa Lietuvių dainose siejama su moterimi, ąžuolas su vyru, todėl medžiai žymi atskirai motinos ir tėvo kapus.
Ką reiškia „bil su tavimi drauge“?
Vaikai sako sutiksiantys maitintis vien medžio brazdais ar rasele, kad tik būtų su mirusiais tėvais – tai gilaus ilgesio ir nedalios ženklas.
Kodėl medžiai vadinami „šimtšakiais“?
Šimtšakė liepa ir ąžuolas yra dideli, seni medžiai virš kapų – jie pabrėžia tėvų amžinojo poilsio vietos svarbą ir didingumą.