Užėjau ant kalno žodžiai
Užėjau ant kalno, pažiūrėjau klonin,
Ir prijojo ulonų šimtas milijonų. /2x
Ir prijojo ulonų šimtas milijonų,
O jau mano bernelio tik žirgelį veda. /2x
Žirgas pabalnotas, žėlabnai užklotas,
Ir aukselio litarėlėm vardas drukavotas. /2x
Kas man iš to vardo, iš tos pavardėlės,
Nėra mano bernelio, balto dobilėlio. /2x
Atjojo žalnierius, puikus aficierius,
Oi ko verki mergela, balta lelijėla. /2x
Neverkie mergela, balta lelijėla,
Atjos mano pulkas, išsirink sau vieną. /2x
O kad jų ty būtų, marelės liūliuotų,
Nebuvo ir nebus, kap mano bernelis. /2x
Plaukelių geltonų, veidelis raudonas,
Akelių mėlynų kaipo žibuoklėlių,
Rankelių baltųjų kaipo popierėlių.
Užėjau ant kalno: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip karinę baladę apie žuvusį mylimąjį. Pradžioje mergina užlipa ant kalno, pažiūri klonin ir mato prijojant didžiulį ulonų pulką, o jos bernelio tik žirgelį veda. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip žuvimo ženklą.
Toliau sakoma, kad žirgas pabalnotas, žėlabnai užklotas, o aukso litaromis išspausdintas vardas. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip gedulu pridengtą, beraitį žirgą, mat liaudies baladėse beraitis žirgas dažnai reiškia mirtį. Mergina sako: kas man iš to vardo, kad nėra mano bernelio.
Pabaigoje atjojęs žalnierius siūlo išsirinkti kitą iš pulko, bet mergina atsako, kad nebuvo ir nebus kaip jos bernelis, ir mini jo geltonus plaukus, raudoną veidą, mėlynas akis. Šį atsisakymą galima interpretuoti kaip ištikimybę žuvusiajam. Tai viena galima prasmė, tačiau žuvusio mylimojo ir ištikimybės motyvas dainoje aiškus.
Užėjau ant kalno: simboliai ir posakiai
- Ulonų pulkas
- Prijojantis didžiulis raitelių pulkas. Jis žymi grįžtančią kariuomenę.
- Žėlabnai užklotas žirgas
- Gedulu pridengtas, beraitis žirgas. Jis žymi mylimojo žūtį.
- Aukso litaromis išspausdintas vardas
- Auksinėmis raidėmis užrašytas vardas. Jis žymi atminimo ženklą be paties žmogaus.
- „Nebuvo ir nebus kaip mano bernelis"
- Atsisakymas rinktis kitą iš pulko. Jis žymi ištikimybę žuvusiajam.
Užėjau ant kalno: dainos istorija
„Užėjau ant kalno“ priklauso karinėms istorinėms dainoms, artimoms baladei apie žuvusį mylimąjį. Žanrą rodo kariniai vaizdai: prijojantis ulonų pulkas, žalnierius ir aficierius, taip pat bernelio beraitis, gedulingai užklotas žirgas, kurio liaudies baladėse grįžimas be raitelio reiškia žūtį. Tokios dainos pasakoja apie karą ne mūšio aprašymu, o per artimųjų netektį ir merginos ištikimybę.
Tikslios užrašymo vietos ir laiko šiame puslapyje nėra, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Pabaigos atsisakymas rinktis kitą iš pulko ir žuvusiojo grožio vardijimas – geltoni plaukai, raudonas veidas, mėlynos akys – sutelkia dainą į ištikimybę netektam mylimajam.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- D. Krištopaitė. Lietuvių karinės-istorinės dainos, Vilnius 1956
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Užėjau ant kalno: šaltiniai
Užėjau ant kalno: dažniausiai užduodami klausimai
Užėjau ant kalno: kokia tai daina?
Tai karinė istorinė daina, artima baladei apie žuvusį mylimąjį, kurio žirgas grįžta be raitelio.
Kas yra „ulonai“ ir „žalnierius“?
Ulonai – lengvosios raitijos kareiviai, žalnierius – kareivis, aficierius – karininkas. Šie skoliniai žymi karinę dainos aplinką.
Ką reiškia „žėlabnai užklotas“ beraitis žirgas?
Gedulingai (žėlabnai) užklotas, be raitelio grįžtantis žirgas liaudies baladėse yra mylimojo žūties ženklas.
Kodėl mergina atsisako rinktis kitą iš pulko?
Žalnieriui siūlant rinktis kitą, ji atsako, kad „nebuvo ir nebus“ kaip jos bernelis – tai ištikimybė žuvusiajam.