Tuojuo ulyčiuo žodžiai
Tuojuo ulyčiuo,
Puo juovarieliu
Verki jaunas bernelis,
Verki jaunas sūnel(is).
Vuoj, cit neverk,
Jaunas berneli,
Ont atvažiù tetušis,
Ont atvažiù senas(is).
Vuo kas mun iš tuo
Sena tieveli,
Kad nier muna panelis,
Kad nier muna jaunuo(sis)?
Tuojuo ulyčiuo,
Puo juovarieliu
Verki jauna paneli,
Verki jauna jaunuoj(i).
Vuoj, cit neverk,
Jauna paneli,
Ont atvažiū matuši,
Ont atvažiū senuoj(i).
Vuo kas mun is tuos
Senuos matušis,
Kad nier muna berneli,
Kad nier muna jaunuo(ji)?
Tuojuo ulyčiuo: dainos interpretacija
Šią Žemaitiškos tarmės dainą galima suprasti kaip dainą apie ilgesį mylimojo. Pradžioje tuojuo ulyčiuo, puo juovarieliu, verkia jaunas bernelis. Jį raminant sakoma, kad atvažiuos tėtušis, senasis, bet jis atsako: kas man iš to seno tėvelio, kad nėr mano panelės. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip mintį, kad tėvas neatstoja mylimosios.
Toliau ta pati struktūra perkeliama panelei: ji verkia, jai raminant sakoma, kad atvažiuos matušė, bet ji atsako: kas man iš tos senos matušės, kad nėr mano bernelio. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip lygų abiejų ilgesį.
Tėvų neatstojamą vietą galima interpretuoti kaip mylimo žmogaus nepakeičiamumą. Tai viena galima prasmė, tačiau ilgesio motyvas dainoje aiškus.
Tuojuo ulyčiuo: simboliai ir posakiai
- Tuojuo ulyčiuo, juovarielis
- Gatvė ir jovaras, prie kurio verkiama. Jie žymi dainos veiksmo vietą.
- Verkiantis bernelis ir panelė
- Po jovaru verkiantys jaunieji. Jie žymi ilgesį mylimojo.
- Atvažiuojantis tėtušis, matušė
- Siūloma tėvų paguoda. Jie žymi giminystės artumą, kuris čia nepakanka.
- „Kas iš seno tėvelio, kad nėr panelės"
- Tėvų neatstojamas mylimasis. Jis žymi mylimo žmogaus nepakeičiamumą.
Tuojuo ulyčiuo: dainos istorija
„Tuojuo ulyčiuo“ – Žemaitiškos tarmės meilės daina, kurioje du lygiagretūs posmai vaizduoja po jovaru verkiantį bernelį ir verkiančią panelę. Verkiantįjį raminant žadama, kad atvažiuos tėtušis ar matušė, bet atsakoma, kad sena tėvų paguoda neatstoja prarasto mylimojo, – tokia klausimo ir atsakymo, tėvų ir mylimojo gretinimo sandara būdinga meilės bei ilgesio dainoms.
Konkreti šio užrašymo vieta ir laikas puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Tarminės lytys („ulyčiuo“, „juovarieliu“, „muna“) rodo Žemaitišką kilmę, o pasikartojanti dviejų posmų struktūra išryškina lygų bernelio ir panelės ilgesį.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Tuojuo ulyčiuo: šaltiniai
Tuojuo ulyčiuo: dažniausiai užduodami klausimai
Tuojuo ulyčiuo: kokia tai daina?
Tai Žemaitiškos tarmės meilės bei ilgesio daina, kurioje lygiagrečiai vaizduojamas verkiantis bernelis ir verkianti panelė.
Ką reiškia žodžiai „ulyčiuo“ ir „juovarielis“?
„Ulyčiuo“ – tai tarminė gatvės forma, o „juovarielis“ – jovaras (klevų giminės medis). Prie jo gatvėje verkiama, todėl jie žymi dainos veiksmo vietą.
Kodėl verkiantysis nenurimsta išgirdęs apie atvažiuojančius tėvus?
Verkiantysis ilgisi ne giminių, o mylimojo. Atsakymas „kas man iš seno tėvelio, kad nėr panelės“ parodo, kad tėvų paguoda neatstoja prarasto mylimojo.
Kodėl daina kartojama du kartus – berneliui ir panelei?
Toks lygiagretus posmų kartojimas būdingas liaudies dainoms. Jis išryškina, kad bernelio ir panelės ilgesys vienodas.