Tuojoj ulycioj, po jovarelių žodžiai
Tuojoj ulycioj, po jovarelių
Verkė jauna mergelė, verkė jauna jaunoj
Uoj cit neverkie jauna mergele,
Ant atvažiuos tetušis, ant atvažiuos senasis,
Uoj kas man iš to seno tetušio
Kad nėr mona bernelio, kad nėr mona jaunoj
Tuojoj ulycioj, po jovareliu
Verkė jaunas bernelis, verkė jaunas, jaunas
Uoj cit neverkie jaunas berneli
Ant atvažiuos motušė, ant atvažiuos senoj
Uoj kas man iš tos senos motušes
Kad nėr mona mergelės, kad nėr mona jaunos
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip dainą apie ilgesį mylimojo. Pradžioje ulyčioj, po jovarėliu, verkia jauna mergelė. Ją raminant sakoma, kad atvažiuos tėtušis, senasis, bet ji atsako: kas man iš to seno tėtušio, kad nėr mano bernelio. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip mintį, kad tėvas neatstoja mylimojo.
Toliau ta pati struktūra perkeliama berneliui: jis verkia, jį raminant sakoma, kad atvažiuos motušė, bet jis atsako: kas man iš tos senos motušės, kad nėr mano mergelės. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip lygų abiejų ilgesį.
Tėvų neatstojamą vietą galima interpretuoti kaip mylimo žmogaus nepakeičiamumą. Tai viena galima prasmė, tačiau ilgesio ir mylimojo nepakeičiamumo motyvas dainoje aiškus.
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: simboliai ir posakiai
- Ulyčia, jovaras
- Gatvė ir jovaras, prie kurio verkiama. Jie žymi dainos veiksmo vietą.
- Verkianti mergelė ir bernelis
- Po jovaru verkiantys jaunieji. Jie žymi ilgesį mylimojo.
- Atvažiuojantis tėtušis, motušė
- Siūloma tėvų paguoda. Jie žymi giminystės artumą, kuris čia nepakanka.
- „Kas iš seno tėtušio, kad nėr bernelio“
- Tėvų neatstojamas mylimasis. Jis žymi mylimo žmogaus nepakeičiamumą.
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: dainos istorija
„Tuojoj ulycioj, po jovarelių“ priklauso meilės ir ilgesio dainoms, sukurtoms paralelizmo principu: pirmoje dalyje po jovaru verkia jauna mergelė, antroje – jaunas bernelis, ir abiejų atsakymas vienodas. Veiksmo vieta – ulyčia (kaimo gatvė) po jovaru – ir pasikartojanti dvigubinanti eilutė („verkė jauna jaunoj“) yra būdingi lyrinių meilės dainų bruožai.
Konkreti užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; kalba tarmiška (ulycioj, ant atvažiuos = tuoj atvažiuos, mona = mano). Abu raminami pažadu, kad atvyks tėvai, bet abu atsako, kad senas tėvas ar motušė neatstoja mylimo žmogaus – taip pabrėžiamas mylimojo nepakeičiamumas.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: šaltiniai
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: dažniausiai užduodami klausimai
Tuojoj ulycioj, po jovarelių: kokia tai daina?
Tai meilės ir ilgesio daina, paralelizmo principu gretinanti verkiančią mergelę ir verkiantį bernelį – abu liūdi netekę mylimojo.
Kodėl verkia ir mergelė, ir bernelis?
Abu ilgisi mylimo žmogaus. Daina kartoja tą pačią struktūrą dukart, kad parodytų lygų abiejų jausmą ir ilgesį.
Ką reiškia, kad tėvai „neatstoja“ mylimojo?
Raminamiems sakoma, kad atvyks senas tėtušis ar motušė, bet abu atsako: kas iš jų, kad nėra mylimojo. Taip pabrėžiamas mylimo žmogaus nepakeičiamumas.
Ką reiškia „ulyčia“ ir „mona“?
„Ulyčia“ – kaimo gatvė (slavizmas), „mona“ – tarmiškas „mano“. Veiksmas vyksta gatvėje po jovaru – tipiškoje meilės dainų vietoje.