Tuojoj ulycioj, po jovarelių žodžiai

Tuojoj ulycioj, po jovarelių
Verkė jauna mergelė, verkė jauna jaunoj

Uoj cit neverkie jauna mergele,
Ant atvažiuos tetušis, ant atvažiuos senasis,

Uoj kas man iš to seno tetušio
Kad nėr mona bernelio, kad nėr mona jaunoj

Tuojoj ulycioj, po jovareliu
Verkė jaunas bernelis, verkė jaunas, jaunas

Uoj cit neverkie jaunas berneli
Ant atvažiuos motušė, ant atvažiuos senoj

Uoj kas man iš tos senos motušes
Kad nėr mona mergelės, kad nėr mona jaunos

Tuojoj ulycioj, po jovarelių: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip dainą apie ilgesį mylimojo. Pradžioje ulyčioj, po jovarėliu, verkia jauna mergelė. Ją raminant sakoma, kad atvažiuos tėtušis, senasis, bet ji atsako: kas man iš to seno tėtušio, kad nėr mano bernelio. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip mintį, kad tėvas neatstoja mylimojo.

Toliau ta pati struktūra perkeliama berneliui: jis verkia, jį raminant sakoma, kad atvažiuos motušė, bet jis atsako: kas man iš tos senos motušės, kad nėr mano mergelės. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip lygų abiejų ilgesį.

Tėvų neatstojamą vietą galima interpretuoti kaip mylimo žmogaus nepakeičiamumą. Tai viena galima prasmė, tačiau ilgesio ir mylimojo nepakeičiamumo motyvas dainoje aiškus.

Tuojoj ulycioj, po jovarelių: simboliai ir posakiai

Ulyčia, jovaras: Gatvė ir jovaras, prie kurio verkiama. Jie žymi dainos veiksmo vietą.
Verkianti mergelė ir bernelis: Po jovaru verkiantys jaunieji. Jie žymi ilgesį mylimojo.
Atvažiuojantis tėtušis, motušė: Siūloma tėvų paguoda. Jie žymi giminystės artumą, kuris čia nepakanka.
„Kas iš seno tėtušio, kad nėr bernelio": Tėvų neatstojamas mylimasis. Jis žymi mylimo žmogaus nepakeičiamumą.