Tai lėtai Dievužis jojo (Lēni lēni Dieviņš jaja) žodžiai
Tai lėtai Dievužis jojo
Nuo kalnelio klonužėlin, klonužėl
Nekliudydams ievos žiedo
Nei artojo žingsnužėlių, žingsnužėl
Tai lėtai Dievužis jojo
Nuo kalnelio klonužėlin, klonužėl
Saulės dukra vartus vėrė
Su žvaigždėtom pirštinėlėm, pirštinėl
Eikš, Dievuži, tu pas mane
Šį vakarą vakarėlį, vakarėl
Baltas mano liepos stalas
Švarūs mano kambarėliai, kambarėl
Užu vartų Dievužėlis
Su rasotu žirgužėliu, žirgužėl
Bėk, sesuže, atverk vartus
Leisk Dievužį kiemužėlin, kiemužėl
Dievas žengė kambarėlin
Didžiu, plačiu apsiaustėliu, apsiaustėl
Eikš, Dievuži, tu aptiksi
Siauras mano duružėles, duružėl
Tyli jaunas, tyli senas
Dievas eina kambarėlin, kambarėl
Dievas eina kambarėlin,
Sėdas galan stalužėlio, stalužėl
Čia aplinkui vaško žvakės,
Vidur dengtas stalužėlis, stalužėl
Dievas žvakes deginėjo,
Laima tiesė staltiesėlę, staltiesėl
Sėskim, broliai, už stalelio
Mielą Dievą paminėkim, paminė
Lai darbuos padės Dievužis
Miela Mara lai palydi, lai palyd
Tai lėtai Dievužis jojo (Lēni lēni Dieviņš jaja): dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip mitologinę dainą, vaizduojančią Dievą kaip svečią. Pradžioje Dievužis lėtai joja nuo kalnelio klonužėlin, nekliudydamas ievos žiedo nei artojo žingsnio. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip švelnaus, gamtą ir artoją tausojančio Dievo paveikslą.
Toliau Saulės dukra su žvaigždėtom pirštinėm atveria vartus ir kviečia Dievą pas save vakarienės, girdamasi baltu liepos stalu ir švariais kambarėliais. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip dangiškos viešnagės pasiruošimą.
Pabaigoje Dievas žengia kambarėlin, sėdas galan stalužėlio, dega vaško žvakes, o Laima tiesia staltiesėlę, ir broliai kviečiami sėsti už stalo paminėti mielą Dievą, prašant, kad jis padėtų darbuos, o miela Mara palydėtų. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip senosios baltų religijos dievybes prie apeiginio stalo. Tai viena galima prasmė, tačiau mitologinis Dievo, Saulės dukros, Laimos ir Maros motyvas dainoje aiškus.
Tai lėtai Dievužis jojo (Lēni lēni Dieviņš jaja): simboliai ir posakiai
- Lėtai jojantis Dievužis
- Gamtos ir artojo nekliudantis Dievas. Jis žymi švelnią, globėjišką dievybę.
- Saulės dukra su žvaigždėtom pirštinėm
- Vartus verianti dangiška mergelė. Ji žymi saulės, dangaus dukterį baltų mitologijoje.
- Laima, tiesianti staltiesėlę
- Stalą paruošianti deivė. Ji žymi likimo ir laimės deivę kaip viešnagės šeimininkę.
- Miela Mara
- Prašoma palydėti deivė. Ji žymi globėjišką baltų mitologijos deivę.
Tai lėtai Dievužis jojo (Lēni lēni Dieviņš jaja): dainos istorija
Daina priklauso retoms mitologinėms dainoms, išsaugojusioms senosios baltų religijos vaizdinių. Joje minimi Dievas, Saulės dukra, likimo deivė Laima ir Mara, kuri lietuvių ir latvių tradicijoje siejama su globa ir gerove. Tokios dainos laikomos vienu archajiškiausių lietuvių folkloro sluoksnių, atspindinčiu ikikrikščioniškąjį dievų pasaulį.