Skuba mielas Nemunėlis žodžiai

Skuba mielas Nemunėlis,
Graitai bėga iš rytų.
Jo skraudusis vandenėlis
Plaudža žamę lietuvių /2×2

Graitai bėga, nesustoja
Per lygiausius laukelius,
Apie brolius pasakoja
Vilniaus krašto brolalius. /2×2

Teka jis per tąją šalį,
Teka sodžius, miesčukus,
Nors padėti jiems negali.
Kad likimas jų sunkus. /2×2

Tu nurimkie, Nemunėli,
O, neverkie taip gailiai:
Štai jau šviečia rytmetėlio
Naujo ryto spinduliai. /2×2

Girdi Nemunas, vis girdi
Raudą brolių pavergtų,
Ir kankina jojo širdį
Šimtai tūkstančių raudų. /2×2

Vilniaus amžams neužmiršim,
Čia mūs brolių ateitis,
Nors kovodami ir mirsim,
Tik tada nurims širdis. /2×2

Skuba mielas Nemunėlis: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip patriotinę dainą apie Nemuną ir Vilniaus kraštą. Pradžioje skuba mielas Nemunėlis, bėga iš rytų, o jo skaudusis vandenėlis plauna lietuvių žemę. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip upės kaip tautos liudininkės paveikslą.

Toliau Nemunas bėga per laukus, sodžius ir miesčiukus, pasakoja apie Vilniaus krašto brolius, kuriems padėti negali, nes jų likimas sunkus. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip užuominą apie atskirtą, pavergtą Vilniaus kraštą.

Pabaigoje Nemunas girdi pavergtų brolių raudą, jo širdį kankina šimtai tūkstančių raudų, ir skelbiama, kad Vilniaus amžiams neužmiršim, nors kovodami ir mirsim. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip pasiryžimą neužmiršti Vilniaus ir kovoti dėl jo. Tai viena galima prasmė, tačiau patriotinis Vilniaus krašto ir Nemuno motyvas dainoje aiškus.

Skuba mielas Nemunėlis: simboliai ir posakiai

Nemunėlis, bėgantis iš rytų: Per Lietuvą skubanti upė. Ji žymi tautos liudininkę ir simbolį.
Pavergti Vilniaus krašto broliai: Atskirto Vilniaus krašto žmonės. Jie žymi prarastą, okupuotą kraštą.
Nemuno rauda: Upės širdį kankinanti brolių rauda. Ji žymi tautos sielvartą.
„Vilniaus amžams neužmiršim": Pasiryžimas neužmiršti Vilniaus net mirštant. Jis žymi tautinę priesaiką.

Skuba mielas Nemunėlis: dainos istorija

Daina priklauso tarpukario patriotinėms dainoms, kilusioms iš Vilniaus krašto netekties. 1920 metais Vilnių ir jo kraštą užėmė Lenkija, ir iki 1939 metų jie buvo atskirti nuo Lietuvos. Tokios dainos reiškė viltį atgauti sostinę, o šūkis neužmiršti Vilniaus buvo paplitęs visoje tarpukario Lietuvoje.