Puikoratis žodžiai

Aš turėjau mažą brolį,
Bet didelį puikoratį.
Jis turėjo bėrą žirgą
Aukso patkavatėms.

Kai jis jojo per pievatę,
Pievužė linkėjo.
Jis užmynė dobilatį,
Dobilatis suteškėjo.

Kai jis jojo per laukatį,
Laukužis bildėjo.
Kai jis jojo per šilatį,
Šilužis skambėjo.

Jis užmynė šile šiekštą,
Kad žievulėlė lėkė.
Jis sutiko mergužatę,
Baltą lelijatę.

Jis jai davė labą rytą,
Ji jam nei žodatį.
Jis jai kėlė kepuratę,
Ji jam vainikatį.

Puikoratis: dainos interpretacija

Puikoratis yra jaunuolis, kurio savivaizdis didesnis už jo tikrą dydį. Dainoje sakoma, kad brolis mažas, bet puikybės daug. Jo jojimas palieka garsą ir žalą: dobilas suteška, šilužis skamba, žievė lekia.

Mergužatės reakcija yra santūri. Jis sveikinasi ir kelia kepurę, tačiau ji atsako ne žodžiu, o vainikėlio ženklu. Taip daina išlaiko dviprasmybę: puikybė traukia dėmesį, bet nebūtinai pelno tikrą artumą.

Puikoratis: simboliai ir posakiai

Puikoratis
Išdidus jaunuolis, kurio laikysena yra dainos satyros taikinys.
Bėras žirgas
Statuso ir pasirodymo priemonė. Per jį jaunuolis demonstruoja save.
Dobilatis
Švelni pievos detalė, kurią puikus raitelis užmina. Ji rodo jo šiurkštų poveikį aplinkai.
Kepurė ir vainikas
Socialinio pasisveikinimo ženklai. Jie leidžia parodyti mandagumą ir flirtą be tiesioginio dialogo.

Puikoratis: dainos istorija

Rėzos komentaruose „Puikoratis“ aiškinamas kaip daina apie išdidų, puikaujantį jaunuolį. Pats žodis nėra šiandien kasdienis, todėl moderniose paieškose jis randamas prasčiau negu įprasti incipitai. Vis dėlto Rėzos tekstas ir komentarai aiškiai liudija šią dainą.

Daina rodo jaunuolį per jo jojimą: žirgas, pieva, laukas, šilas ir mergina tampa scena puikybei parodyti. Aplinkos garsai ir reakcijos perdeda jo pasirodymą, todėl tekstas turi satyrinį atspalvį.