Oi tu, Saule, Sauliule žodžiai

Oi tu, Saulė, Sauliulė
Oi tu, Saulė, Sauliulė
Ka tu žemėj vaikščiaji

Ka tu žemėj vaikščiaji (x2)
Už marelių neužeini

Vai tu brali, bralali (x2)
Tu kelaliu važuoji

Tu kelaliu važuoji (x2)
In mani neužvažiuoji

Atvažiuoju tu verki (x2)
Išvažiuoju dar gailiau

vai tu brali, bralali (x2)
Paimk mano vargelius

Paim mano vargelius (x2)
Ir nuneškie aukštan kalnan

Ir nuneškie aukštan kalnan
Ir nuneškiek kalnely
Ir pasėkie aukštam kalny

Oi tu, Saule, Sauliule: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip dainą apie atskirtį ir sielvartą. Pradžioje kreipiamasi į Saulę, Sauliulę, kuri vaikščioja žeme, bet už marelių neužeina. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip ribą, kurios net Saulė neperžengia.

Toliau kreipiamasi į brolį, kuris keleliu važiuoja, bet pas ją neužvažiuoja, o atvažiavęs verkia, išvažiuodamas dar gailiau. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip skausmingą artimųjų išsiskyrimą.

Pabaigoje prašoma brolio paimti jos vargelius ir nunešti ant aukšto kalno, ten juos pasėti. Šį prašymą galima interpretuoti kaip troškimą atsikratyti kančios, perduodant ją tolimam kalnui. Tai viena galima prasmė, tačiau atskirties ir sielvarto motyvas dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Dainą galima skaityti ir mitiniu-kosminiu raktu: Saulė čia – ne vien Gamtos reiškinys, o sava, gyva būtybė („Sauliulė“), kuri vaikščioja žeme, bet net ji turi ribą – už marių neužeina. Tokia Saulės sąsaja su mariomis ir vandeniu, jos kelionės motyvas artimas senesniems mitologiniams vaizdiniams. Tuomet ir prašymas vargelius nunešti ant aukšto kalno bei juos „pasėti“ įgauna beveik apeiginį atspalvį – tarsi vargas būtų sėkla, kurią atidavus aukštumai galima atsikratyti negandos. Tai lieka prielaida, bet ji paaiškina, kodėl skundas adresuojamas būtent Saulei ir kodėl vargas „pasėjamas“ kaip grūdas.

Oi tu, Saule, Sauliule: simboliai ir posakiai

Saulė, vaikščiojanti žeme
Saulė, kuri už marių neužeina. Ji žymi ribą, neperžengiamą atskirtį.
Brolis kelyje
Keliu važiuojantis, bet neužsukantis brolis. Jis žymi tolimą, sunkiai pasiekiamą artimąjį.
Verkimas atvažiuojant ir išvažiuojant
Gailus verksmas susitinkant ir skiriantis. Jis žymi išsiskyrimo skausmą.
Vargelių nunešimas ant kalno
Prašymas pasėti vargus ant aukšto kalno. Jis žymi troškimą atsikratyti kančios.

Oi tu, Saule, Sauliule: dainos istorija

„Oi tu, Saule, Sauliule“ priklauso šeimos lyrikai – dainoms apie artimųjų išsiskyrimą ir vargą. Daina sudaryta iš kreipinių grandinės: pirma kalbama su Saule, kuri vaikščioja žeme, bet už marelių neužeina, paskui su broliu, kuris keleliu važiuoja, bet pas seserį neužsuka. Toks kreipimasis į Saulę ir Gamtos jėgas bei sielvarto perdavimo vaizdai būdingi liaudies raudoms artimoms šeimos dainoms.

Konkreti užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro požymius. Pabaigos prašymas paimti „vargelius“, nunešti juos ant aukšto kalno ir ten pasėti suvargo įdaiktinimą paverčia veiksmu; tokie suasmeninto vargo bei jo „pašalinimo“ vaizdai dažni liaudies dainose, kurių variantų esama įvairiuose Lietuvos kraštuose.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986