Oi, ant kalnelio, ant aukštojo, žodžiai

Oi, ant kalnelio, ant aukštojo,
Kaitri ugnelė kūrinosi,

Kaitri ugnelė kūrinosi,
Motina sūnelį žėlavojo,

Motina sūnelį žėlavojo,
Pernakt miegelio nemiegojo,

Pernakt miegelio nemiegojo,
Dieną darbelio nepadarė,

Dieną darbelio nepadarė,
Kolei sūnelį užaugino.

O jūs žalnieriai grenadieriai,
Duokit sūnelį ūlytelen,

Duokit sūnelį ūlytelen
Bériems žirgeliams muštravoti,

Beriems žirgeliams muštravoti,
Šviesia šoblele švitravoti.

O kad neduosit ülytelen,
Rašyk, sūneli, gromatėlę,

Rašyk, süneli, gromatėlę
Įmane, seną motinėlę.

Kad nerašysi gromatėlės,
Barstyk, sūneli, ašarėles,

Barstyk, sūneli, ašarėles
Po lygiai muštu vieškelėliu.

Oi, ant kalnelio, ant aukštojo,: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip rekrūto dainą apie motinos sielvartą dėl į kariuomenę imamo sūnaus. Pradžioje ant aukšto kalnelio kūrenasi kaitri ugnelė, o motina žėlavoja, gedi sūnelio: pernakt nemiegojo, dieną darbo nedirbo, kol jį užaugino. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip motinos triūsą ir nerimą.

Motina kreipiasi į žalnierius grenadierius, prašydama atiduoti sūnelį į kaimą, o ne mokyti jį valdyti žirgų ir blizginti šoblės. Šį prašymą galima suprasti kaip motinos viltį susigrąžinti sūnų iš kariuomenės.

Pabaigoje, jei sūnaus neatiduos, prašoma jį rašyti gromatėlę senai motinėlei, o jei nerašys, barstyti ašarėles po lygiai muštą vieškelėlį. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip vienintelius likusius ryšius su tolimu sūnumi. Tai viena galima prasmė, tačiau motinos sielvarto dėl į kariuomenę imamo sūnaus motyvas dainoje aiškus.

Oi, ant kalnelio, ant aukštojo,: simboliai ir posakiai

Kaitri ugnelė ant kalnelio
Aukštai degantis laužas. Jis žymi motinos deginantį sielvartą ir budėjimą.
Motina žėlavoja sūnelį
Sūnaus gedinti, nemiegojusi motina. Ji žymi triūsą jį auginant ir netektį.
Žalnieriai grenadieriai
Kariai, kuriems tenka sūnus. Jie žymi kariuomenę, atimančią jaunuolį.
Gromatėlė ir ašarėlės ant vieškelio
Laiškas ar ašaros, paliekamos kelyje. Jie žymi vienintelius likusius ryšius su tolimu sūnumi.

Oi, ant kalnelio, ant aukštojo,: dainos istorija

„Oi, ant kalnelio, ant aukštojo“ priklauso karinėms istorinėms (rekrūtų) dainoms apie motinos sielvartą dėl į kariuomenę imamo sūnaus. Daina pradedama ant aukšto kalnelio kūrenama kaitria ugnele ir motinos, kuri „žėlavoja“ – gedi sūnelio, pernakt nemiega ir dieną darbo nedirba; šis vaizdas suderina motinos triūsą jį auginant ir nerimą jį prarandant. Žodynas (žalnieriai grenadieriai, muštravoti, šoblė, gromatėlė) liudija įvairiaplaniai vėlesnių amžių rekrūtų ir kareivystės temą.

Konkreti užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus. Motinos kreipinys į karius, prašant atiduoti sūnų į kaimą, o ne mokyti jį valdyti žirgo ir blizginti kardo, bei pabaigos vaizdas (jei neatiduos – terašo gromatėlę, jei nerašys – tebarsto ašaras po vieškelį) priklauso skausmingai išsiskyrimo poetikai, būdingai šio žanro dainoms.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • D. Krištopaitė. Lietuvių karinės-istorinės dainos, Vilnius 1956
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986