Motula mano, širdela mano žodžiai

Motula mano, širdela mano,
Nesiūk adomaško man šniūrokėlės.
Motula mano, tikroji mano,
O tik siūk man baltus marškinėlius.

Motula mano, širdela mano,
Nežadėk manęs jaunam berneliui.
Nežadėk manęs jaunam berneliui,
Tik guldyk mane balton trūnelėn.

Balton trūnelėn aukštam kalnely,
Aukštam kalnely, kur bėga kelialis,
Iš tolimos šalies, gudo žemelės,
Kur guli miega jaunasis bernelis.

Motula mano, širdela mano: dainos interpretacija

Kreipinys į motiną yra ypatingai švelnus: „motula“, „širdela“, „tikroji mano“. Švelnumas dar labiau sustiprina turinio skausmą. Dukra nenori būti žadama berneliui, nes jos mintis jau nukreipta į kapą ir mirusį mylimąjį.

Balti marškinėliai ir balta trūnelė sukuria ryšį tarp vestuvinio baltumo ir laidotuvių baltumo. Daina skaudžiai parodo, kaip vestuvinė kalba gali virsti rauda.

Motula mano, širdela mano: simboliai ir posakiai

Motula
Švelnus motinos kreipinys, pabrėžiantis artimą ir skaudų dukters ryšį.
Balti marškinėliai
Rengimo ir perėjimo drabužis. Čia jis artimesnis laidotuvėms negu vestuvėms.
Balta trūnelė
Karsto vaizdas. Baltumas sujungia skaistumą, mirtį ir vestuvinių simbolių apvertimą.
Gudo žemelė
Tolima šalis, kur guli jaunasis bernelis. Ji išplečia netektį už namų ribų.

Motula mano, širdela mano: dainos istorija

„Motula mano, širdela mano“ turi labai stiprų garso archyvų pėdsaką. LLTI kataloguose kai kurie įrašai klasifikuojami kaip daina, kiti artėja prie raudos, todėl šis tekstas svarbus dainos ir raudos ribai suprasti.

Dainavos rinkinyje ši versija kalba dukters balsu. Ji prašo motinos nerengti jos vestuviniam ar jaunam berneliui skirtam gyvenimui, o vietoj to siūti baltus marškinėlius ir guldyti į baltą trūnelę. Tai ne vestuvių džiaugsmas, o mirties ir prarastos meilės daina.