Medėjis žodžiai

Medžiotojas pagiryje sutinka uogas renkančią merginą prie tamsaus miško krašto

Kad aš josiu jau šalin,
Duosiu žirgą patkavoti,
Patkavėles atkapoti.

Kad aš josiu pagiriais,
Pagirėliais jodydams,
Karvelėlius šaudydams.

Ir pamačiau mergužę
Pagirėliais vaikščiojant,
Uogeles berankiojant.

Aš nusėdęs užmigau
Ant mergatės keliužių
Ir jos lelijos rankužių.

Kai pabudau, tai neradau
Sidabrinių pentinėlių
Nei kepurės burtiko.

Ak, atduokit, kas atradot,
Man gėdos nedarykit
Ir ne mano mergužei.

Medėjis: dainos interpretacija

Miškas čia yra viliojanti, bet pavojinga riba. Jaunuolis į jį joja kaip medžiotojas, tačiau pats tampa pažeidžiamas: užmiega ir praranda pentinus bei kepurės papuošalą. Tai apverčia medžiotojo galią.

Mergina su uogomis nėra tiesiog grožio detalė. Ji priklauso pagirio erdvei ir sukelia situaciją, kurioje jaunuolio garbė pakimba ant daiktų praradimo. Todėl daina turi lengvą erotinį ir komišką atspalvį.

Medėjis: simboliai ir posakiai

Medėjis
Medžiotojas ar miško žmogus. Jis įžengia į pagirio erdvę ir praranda kontrolę.
Pagirys
Riba tarp kaimo ir miško. Ten galima sutikti merginą, bet ir patekti į keblią padėtį.
Sidabriniai pentinėliai
Raitelio statuso daiktai. Jų praradimas reiškia gėdą.
Lelijos rankužės
Merginos švelnumo ir grožio vaizdas, kontrastuojantis su medžiotojo praradimu.

Medėjis: dainos istorija

Rėzos „Medėjis“ siejamas su išjojusio medžiotojo ar miško žmogaus vaizdu. Moderniose paieškose pavadinimas aptinkamas sunkiau, nes žodis retas ir tarminis, tačiau Rėzos tekstas aiškiai pateikia dainos siužetą.

Daina prasideda išjojimu ir medžiokle, bet greitai tampa susitikimo pagiryje istorija. Medžiotojas pamato uogas renkančią merginą, užmiega ant jos kelių, o pabudęs neberanda savo puošnių daiktų.

Medėjis: šaltiniai