Jau Saulutė užusėdo žodžiai
Jau Saulutė užusėdo
Siratėlė užblūdijo
Visur tėtė ieškojo
Ir siratėlės neranda
Jeigu žvėrys būt suplėšę
Visos žvėrys rasšalitų
Jeigu girioj užblūdijus
Visos girios rasšulitų
Jeigu upėj nuskandinus
Visos upes rasilietų
Gale lauko kapeliai
Jing kapelių avietėlė
Tenai verkė siratėlė
Savo motulį budina
Kelkis mano motula
Pašuji man galvelį
Pašuji man galvelį
Atmainai man marškinėlius
Turi tu sau mocekėlį
Pašukuos tau galvelį
Pašukuos tau galvelį
Atmainys man marškinėlius
Tikra mano motinėlė
Pikta mano močekėlė
Vieną rozą pašukavo
Visus plaukelius nupešė
Marškinėlius duodama
Amžinai mane prakeikė
Kad tu šitų marškinėlių
Šitų jau nepernešiotum
Šitų jau nepernešiotum
O daugiau neprašytum
Jau Saulutė užusėdo: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip našlaitės dainą apie pasiklydimą ir piktą pamotę. Pradžioje Saulutė užsėda, o siratėlė užblūdija, pasiklysta. Tėtė visur ieško, bet jos neranda. Šis pasiklydimas iškart sukuria nerimą ir vienatvės nuotaiką.
Daina svarsto galimas baigtis: jei žvėrys būtų suplėšę, jie išsiskirstytų; jei girioje pasiklydusi, girios siūruotų; jei upėje nuskendusi, upės išsilietų. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip Gamtos atsaką, kurio nėra, todėl mergaitė randama gale lauko prie kapelių, kur ji verkia ir budina motulę.
Mergaitė prašo mirusios motinos sušukuoti galvelę ir pakeisti marškinėlius, bet jai primenama pamotė. Pamotė pavaizduota žiauri: vienąkart šukuodama nupešė visus plaukus, o duodama marškinėlius amžinai prakeikė. Šį kontrastą galima suprasti kaip skaudžią našlaitės dalią be motinos meilės. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitystės ir pamotės žiaurumo motyvas dainoje aiškus.
Jau Saulutė užusėdo: simboliai ir posakiai
- Užblūdijusi siratėlė
- Saulei nusileidus pasiklydusi našlaitė. Ji žymi vienatvę ir pažeidžiamumą.
- Gamtos atsakas
- Žvėrys, girios ir upės, kurie sujustų netektį. Jų ramybė pabrėžia, kad mergaitė rasta prie kapų.
- Kapeliai ir avietėlė
- Lauko gale esantys kapai su avietėmis, kur ilsisi motina. Prie jų našlaitė šaukiasi paguodos.
- Pamotės prakeikimas
- Pamotė, nupešanti plaukus ir prakeikianti duodama marškinėlius. Ji žymi žiaurumą ir meilės stoką.
Jau Saulutė užusėdo: dainos istorija
„Jau Saulutė užusėdo“ priklauso šeimos dainoms, kurių branduolys – našlaitystės motyvas: pasiklydusi našlaitė (siratėlė), kreipimasis prie mirusios motinos kapo ir žiaurios pamotės (močekos) priešprieša. Dainos sandara remiasi formuliniu galimų baigčių vardijimu – jei žvėrys būtų suplėšę, jei girioj pasiklydusi, jei upėj nuskendusi, Gamta būtų atsiliepusi – ir tik tada randama gale lauko prie kapelių. Toks neįvykusių baigčių išvardijimas sustiprina vienatvės ir pažeidžiamumo įspūdį.
Tikslus užrašymo laikas ir vieta šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanrą. Kreipinys į kapą „Kelkis mano motula, pašuji man galvelį“ – dažna Lietuvių našlaičių dainų formulė, o pamotės prakeikimas, duodant marškinėlius, sustiprina motinos meilės ir pamotės skriaudos priešpriešą.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Jau Saulutė užusėdo: šaltiniai
Jau Saulutė užusėdo: dažniausiai užduodami klausimai
Jau Saulutė užusėdo: kokia tai daina?
Tai šeimos daina, kurios pagrindinis motyvas – našlaitystė: pasiklydusi našlaitė šaukiasi mirusios motinos, o ją skriaudžia pikta pamotė.
Kodėl daina vardija žvėris, girias ir upes?
Tai formulinis galimų baigčių išvardijimas: jei našlaitė būtų žuvusi, Gamta būtų sujudusi. Šis neįvykusių baigčių vaizdas sustiprina vienatvę.
Ką reiškia kreipimasis prie kapo?
Našlaitė budina mirusią motiną, prašydama sušukuoti galvelę ir pakeisti marškinėlius. Tai dažna našlaičių dainų formulė, kuria šaukiamasi to, ko nedaro pamotė.
Kaip vaizduojama pamotė?
Pamotė (močekėlė) pavaizduota žiauri: vienąkart šukuodama nupešė visus plaukus, o duodama marškinėlius amžinai prakeikė. Ji priešpriešinama mylinčiai motinai.