Ėjau per lauką žali rugučiai žodžiai

Ėjau per lauką --- žali rugučiai,
Ėjau per antrą --- žalia giružė,-
Čiulba girios paukšteliai
Ramin mano širdelę. /2×2

Čiulbat, nečiulbat, girios paukšteliai,
Nenuraminsit mano širdelės,-
Aš neturiu tėvelio,
Aš neturiu širdelės. /2×2

Oi toli toli, mano tėvelis,
Oi toli toli, mano senasis,-
Ant aukštojo kalnelio
Po sierąja žemele. /2×2

Devynias naktis miego nemigau,
Devynias liktis lyg sužibinau,-
Tėvelio belaukdamas,
Širdelės belaukdamas. /2×2

(po to dainuojama apie motulę, brolelį, sesulę)

Ėjau per lauką žali rugučiai: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip našlaičio raudą apie mirusį tėvą. Pradžioje einama per žalių rugučių lauką ir per žalią girią, kur čiulba paukšteliai, tarsi ramindami pasakotojo širdelę. Tačiau ši ramybė tik tariama.

Pasakotojas atsako, kad ar čiulbės, ar ne, girios paukšteliai jo širdelės nenuramins, nes jis neturi nei tėvelio, nei širdelės. Toliau atskleidžiama, kad tėvelis yra toli, ant aukšto kalnelio po siera žemele, tai yra palaidotas. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip tiesioginį tėvo mirties nusakymą.

Pasakotojas pasakoja devynias naktis nemigęs, devynias žvakes sužibinęs, belaukdamas tėvelio ir širdelės. Šį budėjimą galima suprasti kaip gilaus gedulo ir nepaguodžiamo ilgesio ženklą. Toliau giedama apie motulę, brolelį ir sesulę, todėl rauda apima visus artimuosius. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitystės ir gedulo motyvas dainoje aiškus.

Ėjau per lauką žali rugučiai: simboliai ir posakiai

Žali rugučiai ir giružė
Laukai ir giria, per kuriuos einama. Jie sudaro kelionės ir vienatvės foną.
Girios paukšteliai
Čiulbantys paukščiai, tarsi raminantys širdį. Jų paguoda lieka bevaisė.
Tėvelis po siera žemele
Ant kalnelio palaidotas tėvas. Jis tiesiogiai įvardija mirtį ir netektį.
Devynios naktys ir žvakės
Nemiegotos naktys ir sužibintos žvakės. Jos žymi gilų gedulą ir budėjimą laukiant mirusiojo.

Ėjau per lauką žali rugučiai: dainos istorija

„Ėjau per lauką žali rugučiai“ priklauso šeimos dainoms, tiksliau – našlaičių raudoms, kuriose apraudama tėvų ir artimųjų netektis. Tokioms dainoms būdingas kelionės įvaizdis (einama per laukus ir girią), guodžiančios, bet bevaisės Gamtos paguodos motyvas ir nuoseklus artimųjų vardijimas. Šios dainos pabaiga, kurioje po tėvelio giedama apie motulę, brolelį ir sesulę, yra tipiška grandininė našlaičių dainų sandara.

Konkretaus užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; našlaičių raudų variantų užrašyta įvairiuose Lietuvos kraštuose. Skaičiaus devyni kartojimas („devynias naktis“, „devynias liktis“) yra įprasta liaudies dainų gausos ir gedulo formulė, o tėvelis „po sierąja žemele“ tiesiogiai įvardija mirtį.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986