Einu per dvarelį žodžiai
Einu per dvarelį į viešų kelalį
Pakelėj pavieškelėj stovi ąžuolėlis
Ąžuolėli žalias, ąžuolėli gražus
Ar nebūtum, ąžuolėli, man už tėvužėlį?
Bijūnėli baltas, siratėli mažas
Tai nebūsiu, siratėli, tau už tėvužėl
Neturiu kojelių, nei baltų rankelių,
Aš neturiu, siratėli, nei meilių žodelių
Šaknelės kojelės, šakelės rankelės
O šie žali lapytėliai vis meilių žodel
Einu per dvarelį į viešų kelalį
Pakelėj pavieškelėj stov balta liepel
Liepužėla balta, liepužėla graži
Ar nebūtum, liepužėla, man už motinėlę?
Bijūnėli baltas, siratėli, mažas
Tai nebūsiu, siratėli, tau už motinėl
Neturiu kojelių
Einu per dvarelį į viešų kelalį
Pakelėj pavieškelėj stov baltas beržel
Beržužėli baltas, beržužėli, gražus,
Ar nebūtum beržužėli, man už brolužėl?
Bijūnėli baltas, siratėli, mažas
Tai nebūsiu, siratėli, tau už brolužėl
Neturiu kojelių
Einu per dvarelį į viežų kelalį
Pakelėj pavieškėlėj stovi serbentėlė
Serbentėla žalia, serbentėla graži,
Ar nebūtum, serbentėla, man už seserėl?
Bijūnėli baltas, siratėli, mažas
Tai nebūsiu, siratėli, tau už motinėl
Neturiu kojelių
Einu per dvarelį: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip našlaitės dainą apie ilgesį mirusiems artimiesiems. Pradžioje einama per dvarelį į viešą kelią, o pakelėje stovi ąžuolėlis. Siratėlis klausia ąžuolo, ar šis nebūtų jam už tėvužėlį. Medžio kreipimasis iškart atskleidžia, kad tikrojo tėvo nebėra.
Ąžuolas atsako negalintis būti tėvu, nes neturi nei kojelių, nei baltų rankelių, nei meilių žodelių. Siratėlis ginčija: šaknelės yra kojelės, šakelės rankelės, o žali lapeliai vis meilūs žodeliai. Šį pokalbį galima interpretuoti kaip našlaičio bandymą medyje rasti prarastą tėvą.
Tas pats kartojama su liepa už motinėlę, beržu už brolelį ir serbentu už seserėlę. Kiekvienąkart medis atsisako pakeisti artimąjį. Šią kartotę galima suprasti kaip skaudų suvokimą, kad gamta, nors graži ir gyva, neatstoja mirusios šeimos. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitystės ir ilgesio motyvas dainoje aiškus.
Einu per dvarelį: simboliai ir posakiai
- Siratėlis
- Mažas našlaitis, ieškantis artimųjų. Jis yra dainos pasakotojas ir kenčiantysis.
- Ąžuolas, liepa, beržas, serbentas
- Pakelės medžiai ir krūmas, prašomi pakeisti tėvą, motiną, brolį ir seserį. Jie yra mirusių artimųjų pakaitalai, kurie negali jų atstoti.
- Šaknys, šakos, lapai
- Našlaičio prilyginami kojelėms, rankelėms ir meiliems žodeliams. Jie rodo jo norą medyje įžvelgti gyvą artimąjį.
- Medžių atsisakymas
- Kiekvienas medis atsisako būti artimuoju. Tai atskleidžia, kad netektis nepakeičiama.